Raudonuoju kilimu A.Kavaliauskas perėjo ramiai, nesimarkstydamas nuo objektyvų blyksčių.
Ir autografų iš 208 cm ūgio vyro niekas neprašė.
Kol Jonas Valančiūnas, Robertas Javtokas, Simas Jasaitis ir kiti lėtai brovėsi „Forum Cinemas Vingis” koridoriais, kitam į filmo „Mes už... Lietuvą” premjerą atvykusiam šalies rinktinės kandidatui kelio niekas neužtvėrė.
A.Kavaliauskas vis dar nepažįstamas dėl krepšinio galvą pametusiai tautai.
Iš Vilniaus krepšinio mokyklos į JAV išvykęs aukštaūgis niekada nežaidė Lietuvos klube.
Po studijų Teksaso universitete jis atstovavo Graikijos klubams Atėnų „Panionios” ir Kavalos „Panorama”, paskui rungtyniavo Italijoje – Kazertos „Pepsi” ir Verolio „Prima” ekipose.
Kai kas pamena A.Kavaliauską iš 2005 metų pasaulio jaunimo čempionato, kai Argentinoje lietuviai laimėjo auksą. Tačiau nuo tada aukštaūgis retai buvo prisimenamas tėvynėje.
Nors 2009 metais jo pavardė šmėstelėjo išplėstiniame rinktinės kandidatų sąraše, tik šiemet vilnietis gavo realią galimybę užsivilkti nacionalinės komandos aprangą.
„Jis dar nėra įvertintas krepšinio rinkoje”, – apie A.Kavaliauską sakė Rygos VEF klubą praėjusį sezoną treniravęs Ramūnas Butautas.
10,5 taško ir 5,8 kamuolio Europos taurės turnyre rinkęs aukštaūgis jau pratęsė sutartį su Latvijos čempionais, o šią vasarą laukia debiuto Lietuvos rinktinėje.
Šiandien Druskininkuose pratybas pradedantys krepšininkai rengsis olimpiniam atrankos turnyrui Venesueloje liepos 2–8 dienomis.
– Antanai, būdamas 27 metų pirmąkart esate pakviestas į rinktinę.
Ar šis kvietimas jums tapo staigmena? – „Lietuvos rytas” paklausė A.Kavaliausko.
– Jis buvo lauktas. Džiaugiuosi, kad treneriai mane pakvietė. Atstovauti rinktinei – didelė garbė.
Kvietimas suteikė man daug emocijų. Daug gerų jausmų.
– Ar nesijautėte kiek primirštas pastaruosius metus, kai žaidėte Italijoje ir Graikijoje?
– Tikrai ne. Taip nutiko, kad karjeros keliai nuvedė iš pradžių į Graikiją, paskui į Italiją.
Tačiau aš savo karjeros sprendimais esu patenkintas.
– Ar manote, kad rinktinės trenerių dėmesį patraukėte dėl gero sezono Rygos VEF klube?
– Tai buvo tikrai geras sezonas. Su komanda daug pasiekėme, nors galėjome dar daugiau. Žaidėme gerą krepšinį, o treneris R.Butautas manimi tikėjo ir leido daug žaisti.
Keli deriniai buvo skirti mano metimams iš po krepšio. Esu patenkintas sezonu Rygoje.
– Kurioje pozicijoje jums yra patogiau rungtyniauti – sunkiojo ar vidurio puolėjo?
– Kai VEF komandoje turėjome dar vieną aukštaūgį, žaidžiau ir sunkiojo, ir vidurio puolėjo pozicijose.
Kai tas žaidėjas išėjo, man teko žaisti tik „centru”.
Iš tiesų skirtumo nėra – galiu žaisti abiejose pozicijose.
– Galbūt kalbėjotės su Kęstučiu Kemzūra dėl vaidmens rinktinėje?
– Dar ne. Bet, manau, pasišnekėsime apie tai Druskininkuose artimiausiomis dienomis.
– Su kokiomis asmeninėmis ambicijomis pradedate stovyklą?
– Esu pasiruošęs atiduoti visas savo jėgas. Žiūrėsime, kas iš to išeis.
Jeigu viskas tiks ir aš pateksiu į rinktinę, bus gerai. Jei nepavyks, irgi bus gerai.
– Kiek žaidėjų pažįstate šioje komandoje?
– Su Pauliumi ir Renaldu (Pauliumi Jankūnu ir Renaldu Seibučiu. – Red.) esu žaidęs jaunimo rinktinėje.
Su Robertu Javtoku esu pažįstamas, teko rungtyniauti ir su Mantu Kalniečiu.
– Ar su jais dažnai prisimenate 2005 metus, kai Argentinoje tapote pasaulio jaunimo čempionais?
– Žinoma. Tai, kas ten įvyko, – nuostabu. Visi tai labai gerai prisimename.
– Ką nuveikėte per trumpas atostogas po sezono Latvijoje?
– Nuskridau pas žmoną ir dukrą į Dalasą.
Su Amanda susipažinau mokydamasis universitete Jungtinėse Valstijose ir nuo tada visada esame kartu. Prieš 20 mėnesių mums gimė Alayna.
Pabuvau su jomis savaitę Dalase, o antradienį grįžau į Lietuvą.
Kol treniruosiuosi su rinktine, šeima tikriausiai liks JAV, nes su mažu vaiku nėra paprasta keliauti.