A. Sabonis: „Ar patariu sūnums dėl krepšinio? Kai kada, pavyzdžiui, kad nosies nekrapštytų“

„Astana sport“ laikraščiui A. Sabonis papasakojo apie save, Lietuvą, augančius vaikus ir krepšinį. Lrytas.lt pateikia sutrumpintą interviu variantą.

- ...

- Gerai. Tai mano pirmoji tolima kelionė po gan ilgo laiko. Dabar jaučiuosi gerai, juk pusę metų praėjo po įvykio (kalbama apie A. Sabonį pakirtusį mikroinfarktą - red. past.). Šiaip tik valandėlę blogai jaučiausi (juokiasi). Daktarai aiškina, kad viskas gerai. Dabar jau ir skraidome.

- Labai džiaugiuosi vėl būdamas Kazachstane. Ačiū už kvietimą. Astanoje aš pirmą kartą – labai gražus miestas, daug apie jį girdėjau, daug mačiau per televizorių. Almatoje būdavau, kai žaisdavau krepšinį. Po to, gal 2004 ar 2005 metais, buvau čia, kai važiavome gaudyti žuvies. Kaip matote, septyneri metai prabėgo.

- Na va, vos vieną kartą atvažiavau, o iki šiol visi prisimena. Aš tuomet niekam nesakiau, kad atvyksiu. Kitą kartą reikės paskambinti Valerijui Tichonenkai, nes pastarąjį kartą jis sužinojo apie mano viešnagę ir nutarė pakeisti mano kelionės planus.

Tarp kitko...

Valerijus Tichonenka: „Aš netyčia sužinojau, kad jis Kazachstane. Skambinu, klausiu: „Kur tu?“ Jis sako, kad arti. Sabui vietiniai pasakė, jog jis už vienos kopos nuo Almatos ir po valandos jau matys miestą. Taip aš jo laukiau penkias valandas.“ 

Arvydas Sabonis: „Man sakė, kad mes arti. Aš juk nežinojau, kad jūsų „arti“ - tai 500 kilometrų... Mūsų šalyje nuvažiavęs 500 kilometrų visą šalį pervažiuoti gali.“

- O ką aš galėjau pagalvoti? Labai apsidžiaugiau – juk Valera iš šių kraštų. Krepšinis jūsų šalyje buvo ir ankščiau, ir komanda Almatoje buvo gera, o po to viskas šiek tiek aprimo. Manau, kad su savo patirtimi, savo vardu Valerai pasiseks ekipoje viską sureguliuoti - tai jis ir daro. Be to, nors Valera sako, kad atvykau į svečius, iš tikrųjų atvažiavau pasižiūrėti, kas tai per ekipa, sukėlusi tokį šurmulį - kai „Žalgiris“ pirmose VTB lygos rungtynėse pralaimėjo „Astana“ komandai, pas mus prasidėjo panika (juokiasi).

- Žinote, viskas priklauso nuo pinigų. Jei nėra mokyklos, nėra trenerių, kurie moko vaikus nuo mažens krepšinio pradmenų, tai lieka viską pirkti. O tai jau priklauso nuo biudžeto (juokiasi). Koks biudžetas bus, tokią komandą ir susipirksite.

- Pasikeitė tik vienu aspektu – kai aš žaidžiau, nebuvo užsieniečių. Dabar visur legionieriai – amerikiečiai ir kiti. Tai liečia ne tik krepšinį. Galima sakyti, kad pasaulis apskritai tapo globalus, šeimyninis (juokiasi). Dabar jau nesvarbu, iš kur tu esi – į tai net nekreipiamas dėmesys. Svarbiausia – kaip žaidi...

- Pati geriausia lyga, žinoma, Amerikoje. Tačiau ten žaidimas yra grįstas individualybėmis, o Europoje vyksta komandinis ir net psichologinis žaidimas. Pralaimėjęs vieną mačą Europoje tu gali pralaimėti viską.

NBA – gali dešimt kartų iš eilės pralaimėti ir būti turnyrinės lentelės viršuje. Juk ten žaidžiami 82 mačai per sezoną. Mūsų žemyne taip neišeina. Jei klubas geras, tai kels sau užduotį būti pirmam dviejuose ar trijuose čempionatuose – Eurolygoje ar Europos taurės turnyre. Užduotys visur didelės, o vienas pralaimėjimas gali būti labai skausmingas. Taigi, žaidimas ten ir čia labai skiriasi.

- Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek: kai žaidžiau „Žalgiryje“, mes buvome komanda – iki šiol draugaujame šeimomis, todėl buvo ir pergalės. SSRS rinktinė taip pat buvo komanda. Su kai kuriais, pavyzdžiui, Valera, mes pažįstami nuo šešiolikos metų, kai atstovavome jaunimo ekipai.

Su tų laikų rinktinės žaidėjais vis dar susitinkame: ne kasmet, kas penkerius metus, ir juk nekalbame apie orą... Manau, kai susitinka tokie žmonės, jie turi apie ką pakalbėti – būtų keista, jei apie orą šnekėtų (juokiasi). Todėl ir pergalės buvo. Vienintelė vieta, kur nebuvo draugystės, – NBA Portlando ekipoje. Ir pergalių nebuvo. Suprantate?

- Kaip čia pasakius... Sunku kalbėti, juk į olimpiadą aš patekau netyčia (juokiasi). Aš ką tik buvau išsigydęs traumą, buvau reabilitacijoje. Prieš tai dėl politinių motyvų SSRS praleido Los Andželo žaidynes. Matyt, mes norėjome laimėti labiau už kitus. Juk niekas netikėjo, kad galime įveikti amerikiečius. O galbūt A. Gomelskis sugebėjo surinkti reikiamus žaidėjus...

- Aš galiu kalbėti tik už save. Niekas garsiai nieko nesakė. Visi tik vienas kitą drąsino - „reikia laimėti“, „reikia laimėti“. O galvoje - kur tau, koks laimėjimas? Žinoma, pabandyti galima, tačiau...

- Gal tai, kad esu aukštas ir iki manęs viskas ilgai eina (juokiasi). Ar galite patikėti, kad achilą plėšiau du kartus, buvau reabilitacijose, tačiau niekada net minties nebuvo, kad negalėsiu žaisti krepšinio.

- Ne, nedalyvavau. Kaip tik tuo metu, kai rinktinė treniravosi JAV, buvau reabilitacijoje Amerikoje. Aš veržiausi į olimpiadą, o vietiniai medikai man sakė, kad nesiūlo to daryti. Aš sakiau, kad noriu į olimpiadą. Įdomiausia, kad trenerio A. Gomelskio aš norėjau prašyti, kad jis mane į Seulą nuvežtų kaip turistą – apie galimybę žaisti rinktinėje net nesvajojau. Aš juk nežinojau, kad ateityje galėsiu dalyvauti olimpiadose – maniau, tai paskutinis mano šansas ir daugiau tokių galimybių nebus.

- Gal ir buvo viskas tokio aukšto lygio, tačiau aš nieko neklausinėjau: važiuoti man į olimpiadą, ar ne. Ir niekas manęs nesulaikė nuo šio žingsnio. Aš juk nežinojau, ar mane paims į komandą.

- Na, ne visada (juokiasi). Aš juk ne Valdemaras Chomičius – jis ir prieš treniruotes treniravosi, ir po treniruočių. Visą laiką treniravosi. Jis pas mus atėjo jau šešiolikos metų, tai stengėsi pasivyti. Valdemaras buvo darboholikas.

- Ne, ne... Nebent, vaikų treneriu. Su vyrais sunku, jie nesiklauso. Suaugusiųjų komandai man nervų jau neužteks.

- Manau, kad nelabai. Kiek atsimenu, su visais palaikiau gerus santykius – parėkaudavome treniruotėse vieni ant kitų, bet tai normalu.

- Prieš amerikiečius. Juk jugoslavai pralaimėjo tada, kai žiūrėjo mūsų pergalingas rungtynes su Amerika. Galiu pasakyti, kad tais laikais mums buvo lengviau kovoti su amerikiečiais nei su jugais.

Taip buvo ir finale – du kėlinius vijomės, o kaip dabar atsimenu, per pertrauką pasakėme vienas kitam – gerai, pažaidė jugai, dabar mes žaisime (juokiasi). Ir nugalėjome. Todėl, kad jie patys netikėjo, jog gali įveikti mus.

- Kitoje olimpiadoje – 1992 metais Barselonoje. Kai atstovavau savo šaliai – Lietuvai. Mes pirmą kartą istorijoje žaidėme už savo valstybę olimpiadoje ir ten laimėjome bronzą.

- Tai buvo 1992 metais Barselonoje. Pasakiau, jei bronzą laimėsime – nusiskusiu ūsus. Nusiskutau. Daugiau jokių pažadų ir lažybų nebuvo. Aš nesu azartiškas, jei kalbama apie sportą.

- Dėl savo ūgio visada buvau įpratęs prie dėmesio. Todėl ši liga praėjo šonu (juokiasi).

- Treniravosi krepšinio treniruotėse visi vyrukai, tačiau paradoksas: mano vardo krepšinio mokykloje nė vienas iš jų nesimokė. Gal tik vieną ar kitą kontrolinį mačą sužaidė A. Sabonio mokyklos sporto salėje.

Juk jie visi mokosi ir gyvena Ispanijoje. Krepšiniu rimčiau domisi du vaikai – antrasis ir trečiasis sūnūs. Manau, pastarasis bus geriausias.  Be to, jis yra kairiarankis ir tik pradėjo karjerą – jam 16 metų ir šiemet dalyvaus oficialiose rungtynėse. Pasižiūrėsime, kas bus.

- 205-206 centimetrai. Ką, galvojate, kad aukštas? Koks aukštas... Šešiolikos metų – 210 centimetrų, tai suprantu, aukštas (juokiasi)

- Ne, pradžioje pagal ūgį buvau trečias ar ketvirtas.

- Nelabai, ką jiems ten patarsi. Tam, kad patartum, treneriu turi būti. Kai kada šį bei tą pasakau. Pavyzdžiui, kad nosies nekrapštytų (juokiasi).

- Aš berniukų niekur nestūmiau, o mergaitės – juolab... Ji nenori žaisti, o aš neprieštarauju. Šiaip gerai, kad nežaidžia.

- Žinote, ji mėgstamiausia visos Lietuvos komanda. Kažkada svajojau žaisti šioje ekipoje. Svajonė išsipildė. Dėl jos aš apskritai esu čia ir tapau tuo, kuo tapau.