Š. Marčiuliono krepšinio akademija švenčia įspūdingo sezono pabaigą ir tikisi išlaikyti pirmaujančias pozicijas ateityje.
Praėjęs sezonas „marčiulioniukams” buvo tarsi nuostabus sapnas – įvairaus amžiaus moksleivių pirmenybėse penkios Š. Marčiulionio akademijos komandos laimėjo aukso medalius, ir tai lėmė pirmąją vietą visų šalies krepšinio mokyklų reitinge. Tačiau Š. Marčiulioniui tai – tik geras startas.
„Reikia stengtis neužleisti pozicijų, – sakė Krepšinio akademijos vadovas. – Tai gera pradžia, visų idėjų dar neįgyvendinome. Reikia laiko, kad treneriai patikėtų, jog gali dar daugiau.”
– Šarūnai, kaip jūsų akademijai šiemet pavyko aplenkti varžovus iš tokio krepšinio miesto kaip Kaunas? – „Lietuvos rytas” paklausė Š. Marčiulionio.
– Tai bendros viso kolektyvo pastangos. Treneriams nereikėjo sukti galvos, ar bus laisva salė, ar degs šviesa, ar bus autobusas į varžybas, ar bus paruošta apranga.
Šios detalės yra svarbios, nes vaikų žaidimo lygis visoje Lietuvoje yra panašus, o konkurencija tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos labai rimta.
Pakvietus akademijos vyriausiuoju treneriu dirbti Šarūną Sakalauską atsirado daugiau nuoseklumo. Mūsų bendras lygis tapo profesionalesnis.
– Gal jūsų Krepšinio akademija tiesiog finansiškai stipresnė už kitas?
– Nemanau. Nors mūsų akademija dirba profesionaliai, nesame pelno siekianti verslo organizacija. Norėtume, kad paramos lėšos būtų skirstomos pagal aiškius kriterijus – laimėjimus ar išugdytus vaikus, nes rasti rėmėjų šiais laikais nėra paprasta.
Pinigų niekada neturėjome daug. Būtų gerai, jei Vilniaus savivaldybė padėtų mums bent jau tiek pat, kiek Kauno miestas parėmė Arvydo Sabonio mokyklą praėjusiais metais.
– Kuris iš daugybės laimėjimų šį sezoną jums buvo saldžiausias?
– Kiekvienas iš penkių aukso medalių moksleivių krepšinio lygoje savotiškai brangus.
Sunku išskirti vieną, nes svarbiausia – bendras rezultatas. Ne tik krepšinio aikštėje, bet ir už jos ribų. Kalbu apie garbę, lojalumą, kitas žmogiškąsias savybes. Gerai, kad treneriai padeda vienas kitam.
– Dešimt jūsų akademijos vaikinų su „Lietuvos ryto” komanda tapo Eurolygos jaunimo čempionais. Kiek jų galėtų žaisti vyrų Eurolygoje?
– Man regis, ne tik mūsų akademijos, bet ir visos Lietuvos problema yra tai, kad 17–19 metų žaidėjai į vyrų krepšinį nepereina taip sklandžiai, kaip norėtųsi.
Pavyzdžiui, po Jono Valančiūno atsiranda talentų spraga. Dovydas Redikas iš mūsų perėjo į „Lietuvos rytą”, bet dar nežaidžia aukščiausiu lygiu. Reikėtų pagalvoti, kaip savo žaidėjus užauginti iki suaugusiųjų, padėti jiems subręsti kaip krepšininkams.