Mirtinai svarbi dvikova su puertorikiečiais parodė, kad mūsų šalies komandoje vienais pirmųjų smuikų vis dar griežia į ketvirtą dešimtį įžengę žaidėjai. Jie paprastai nedrebina kinkų ir neprileidžia į kelnes lemiamais momentais. Taip nutiko ir per mūšį su Puerto Riku.
Be Š.Jasikevičiaus, itin reikalingas mums ir kitas „senelis“ – Darius Songaila. Jei ne jo pasiaukojama ir sumani gynyba, ko gero, Lietuvoje šiandien būtų gedulas. Nors ir gerokai lėtesnis nei prieš keletą metų, Darius pademonstravo dar kartą, jog itin meistriškai moka gintis prieš aukštesnius už save varžovus.
Prieš atrankos varžybas labai vėlai prie rinktinės prisijungęs Rimantas Kaukėnas, kuriam juodai nesisekė per rungtynes su Venesuela ir Nigerija, rungtynėse su Puerto Riku pataikė keletą aukso vertės metimų.
Neišsiverstume ir be ketvirto veterano – Roberto Javtoko. Kankinamas čiurnos skausmų Robkė atidavė visas jėgas, nors ir nepelnė nė taško. Taip, šis vidurio puolėjas puldamas labai ribotų galimybių žaidėjas, bet gindamasis, grumdamasis dėl atšokusių kamuolių dažniausiai kaunasi kaip liūtas. Nebekeikim Roberto – baudų mesti jis turbūt nebeišmoks ir nepelnys kiekvienose rungtynėse bent po 10 taškų.
Nors lietuviai pateko į pusfinalį ir yra per žingsnelį nuo išsvajotosios olimpiados, tūkstančiai „ekspertų“ Lietuvoje vis tiek svaido akmenis į rinktinės daržą. Girdi, gėda krepšinio šaliai tik per plauką įveikti Puerto Riką, pralaimėti Nigerijai, Europos čempionate – Makedonijai.
Žinoma, nugalėti Nigeriją, Makedoniją reikėtų, bet įsisąmoninkime, kad nacionalinėje komandoje iš esmės turime tik vieną tikrą žvaigždę – Liną Kleizą. Ryškiausia žvaigždė buvo ir Š.Jasikevičius, tačiau jam – jau 36-eri. Dauguma kitų rinktinės narių – geri žaidėjai, bet toli gražu ne žvaigždės.
Jei turėtume nacionalinėje ekipoje būrį tokio kalibro dabar jau buvusių krepšininkų, kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Gintaras Einikis, Artūras Karnišovas, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, galėtume reikalauti iš rinktinės skambių pergalių. Dabar realybė kitokia ir reikia su tuo susitaikyti.
