Nors į Atėnus J.Mačiulis nuskrido kone prieš dvi savaites, jis dar neturėjo laiko nuvykti iki didžiausios Graikijos sostinės įžymybės Akropolio – ant kalvos dūlančių buvusios tvirtovės griuvėsių.
Tik vakar 27 metų 198 cm ūgio puolėjas persikraustė į klubo jam skirtą namą ir netrukus laukia atvykstant šeimos.
Superklubu vadinamas „Panathinaikos” sezoną pradės pasikeitęs: po 13 metų draugystės iš komandos pasitraukė serbas treneris Željko Obradovičius, išėjo daugelis žaidėjų.
Prie „Panathinaikos” vairo stojo buvęs Atėnų „Peristeri” treneris Argiris Pedoulakis.
„Ir „Panathinaikos”, ir aš turime šio to bendra: klubas pradeda naują savo istorijos etapą, o aš po sunkios traumos pradedu naują karjeros etapą”, – sakė 9 mėnesius dėl sunkios kryžminių raiščių traumos nežaidęs ir tik pastarojo sezono pabaigoje į aikštę grįžęs puolėjas.
– Koks pirmasis įspūdis Atėnuose? – „Lietuvos rytas” paklausė J.Mačiulio.
– Puikus, žmonės klube gerai dirba: iš karto davė namą, automobilį. Viskas čia gerai sutvarkyta kaip rimtuose klubuose.
Atėnų dar nemačiau – kai tik atvykau, jau kitą dieną išvykome treniruotis į aukštikalnes.
– Kodėl nauja karjeros stotele pasirinkote „Panathinaikos”, o ne, pavyzdžiui, likote Sienos „Montepaschi”, su kuriuo treniravotės pastarojo sezono pabaigoje? Buvo gandų, kad grįžti jus viliojo Milano „Emporio Armani”, kuriame žaisdamas ir gavote sunkią traumą.
– Milano klubas manimi tikrai nesidomėjo – bent jau aš nieko apie tai nežinau.
Sienos komanda mažino biudžetą, būrė naują komandą.
„Montepaschi” tikrai manimi domėjosi, tačiau neradome bendro sprendimo.
Mūsų pokalbiai buvo paviršutiniški: jie pasiūlė, pasakiau, kad pagalvosiu, o paskui atsirado geresnis „Panathinaikos” pasiūlymas, ir viskas.
– Sprendimą žaisti Atėnuose lėmė geresnės finansinės sąlygos ar kitos priežastys?
– Pinigai buvo svarbūs, bet ne mažiau svarbūs kiti dalykai.
„Panathinaikos” – kitokio lygio klubas, Atėnai – didesnis miestas už Sieną, čia yra daugiau ką veikti.
Be to, Graikijos čempionatas tikrai stiprus, bet kelionių nėra daug, nes nemažai komandų žaidžia Atėnuose.
„Montepaschi” turi daug privalumų – nereali atmosfera, viskas gerai organizuota.
Tačiau mano sprendimą lėmė ne viena priežastis.
– Ž. Obradovičius garsėja kaip itin reiklus ir išmintingas krepšinio specialistas. Koks yra naujasis „Panathinaikos” strategas A. Pedoulakis?
– Pirmas mano įspūdis, kad jis – puikus taktikas ir šioje srityje turi išties įdomių minčių. Jis prašo suprasti žaidimą ir atkreipti dėmesį net į smulkmenas.
A. Pedoulakis bando įvesti daug nerašytų taisyklių. Pavyzdžiui, jei su komandos draugu nesusitiko žvilgsnis, neatlikti perdavimo ir panašiai.
Tai vienas įdomiausių per mano karjerą sutiktų trenerių.
– Galbūt pagrindinė priežastis renkantis klubą buvo ta, kad naujai suburtoje komandoje tikitės gauti daug žaidimo minučių?
– Dėl šito aš tikrai nieko nežinau. Dabar „Panathinaikos” iš tiesų neturi tikrų mano pozicijos žaidėjų – esu vienintelis aiškiai išreikštas „trečiasis numeris”, kiti puolėjai žaidžia 3–4 arba 2–3 pozicijose.
Bet visada ir visose komandose reikia įrodinėti, kad tu gali žaisti, ir niekada nebūna, kad atėjęs į naują komandą užsitikrini žaidimo laiką.
– Nesibaiminate tapti atpirkimo ožiu, jei komandai nesiseks – juk užsieniečiams tenka didžiausias fizinis ir psichologinis krūvis?
– Patikėkite, ne mažesnė įtampa žaisti Lietuvos rinktinėje, nes gausu žmonių, kurie ir kalba, ir rašo nesąmones. Sunkumų yra visur.
Svarbiausia dirbti savo darbą, nes minios negali kontroliuoti. Graikijos spaudoje ypač daug šiukšlių. Tačiau mano reikalas – dirbti aikštėje.
– Ar prieš vykdamas į Graikiją kalbėjotės su pastarąjį sezoną „Panathinaikos” atstovavusiu Šarūnu Jasikevičiumi?
– Nekalbėjau – nemanau, kad turėčiau žinoti ką nors išskirtinio. Atėnai – eilinis didmiestis. Viskas čia normalu: komanda kaip komanda, eismas kaip eismas.
Kol kas man net atrodo, kad Milane automobilių eismas gerokai blogesnis nei čia, o graikai vairuotojai ne tokie karštakošiai kaip italai.
Milane automobilio garso signalą jie spaudžia kas sekundę, Atėnuose – tik kas penkias. (Juokiasi.)
– „Panathinaikos” sudarė sutartį ir su graikų vidurio puolėju Sofokliu Schortsaničiu. Ar dar pamenate istoriją, kaip per 2003 metų pasaulio jaunimo čempionatą Graikijoje pusfinalyje su juo kone buvote įsivėlęs į muštynes, kai Darius Šilinskis praskėlė graikui lūpą ir S. Schortsanitis jį puolė (J. Mačiulis stojo ginti komandos draugo. – Red.)?
– Dabar susitikę kalbėjomės apie tą įvykį. Klausiu Sofoklio: „Kas tau tada buvo, juk Šilinskis tik lūpą praskėlė?”
O jis sako: „Ne tik lūpą praskėlė! Prireikė 14 siūlių – net žandikaulį prakirto.”
Tik supraskite teisingai: mes su Sofokliu – ne priešai, kūjais nemojavome, tik krepšinio aikštėje susikirtome. Už aikštės ribų mūsų santykiai yra normalūs.
– Dėl atrankos varžybų į olimpiadą ir žaidimo Londone ši vasara Lietuvos rinktinės krepšininkams buvo itin trumpa. Ar užteko poilsio?
– Po žaidynių klubas davė 10 laisvų dienų, kurių man visiškai pakako. Juolab kad olimpiadoje žaidžiau po keliolika minučių, o per pastarąsias rungtynes daugiausia sėdėjau ant suolo.
Tikrai nebuvau pervargęs.
– Rinktinė Londono žaidynėse pralaimėjo jau ketvirtfinalyje.
Ar šis rezultatas iš tiesų parodo tikrąjį komandos pajėgumą šiemet?
– Kai po atrankos grįžome iš Venesuelos, vėl reikėjo aklimatizuotis ir tai, matyt, turėjo reikšmės, kad Londone žaidėme prasčiau. Tikrai ne agresyvi varžovų gynyba Londone mus išmušė iš ritmo.
Manau, olimpiadoje tikrai galėjome pasirodyti geriau.
– Lietuvoje aštrėja diskusijos, ar po pasirodymo Londone rinktinėje turėtų likti treneris Kęstutis Kemzūra. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Kęstas man patinka, neturiu nieko prieš, kad jis liktų.
K. Kemzūra kaip treneris turi įdomių minčių, jis yra įvairiapusiškas – gali ramiai paaiškinti, gali ir riktelėti.
Manau, šiuo metu jis – vienas geriausių Lietuvos trenerių, turi nemažai patirties, su įvairiomis komandomis yra pasiekęs neblogų rezultatų.
Mano manymu, kaip treneris jis labiausiai tinka jaunai komandai, galinčiai ir norinčiai įvykdyti jo sumanymus, kurie kartais gali atrodyti visai beprotiški.
Jauna, energinga ir žaisti norinti komanda eina ir daro, o ne klausia, kodėl reikia taip daryti.
– Vienas dabartinių siūlymų – prie rinktinės vairo grąžinti Joną Kazlauską, kuris iš komandos pasitraukė po fiasko 2001 metų Europos čempionate.
Ar yra tekę dirbti su J. Kazlausku ir ar naujas treneris gali iš esmės pakeisti rinktinės žaidimo stilių?
– Su J. Kazlausku niekada nesusidūriau, todėl apie jį negaliu nieko pasakyti.
Kalbant apie trenerių kaitą, ji dažniausiai duoda staigų psichologinį smūgį. Naujas treneris kurį laiką ieško tikrojo stiliaus, mėgina įgyvendinti kai kurias savo idėjas.
Bet kaita dažnai – tik trumpalaikis emocinis dalykas. Po kiek laiko vis tiek paaiškėja tikrasis trenerio pajėgumas ir jo sugebėjimai.
Bet dėl J. Kazlausko sugebėjimų, manau, neverta abejoti.