Ramūnas Šiškauskas atvyko į Maskvos „Megasport” areną vilkėdamas elegantišką kostiumą, jo nepakeitė į CSKA klubo sportinę aprangą, bet vis tiek atsidūrė aikštėje. Lietuviui kartu su slovėnu Matjažu Smodišu Rusijos klubas surengė iškilmingą atsisveikinimą.
Nuo 2007-ųjų Maskvos ekipoje žaidęs ir joje po praėjusio sezono apie karjeros pabaigą paskelbęs 34-erių R. Šiškauskas iš krepšinio buvo palydėtas per Eurolygos rungtynių tarp CSKA ir “Lietuvos ryto” pertrauką. Vilniaus komandai puolėjas atstovavo 1998-2004 m.
„Už ką sirgti? Sunkus klausimas, - šypsojosi R. Šiškauskas. – „Lietuvos rytas” buvo mano karjeros pradžios komanda, save parodžiau Europai. Tie sezonai, aišku, iš atminties niekada neišsitrins. Bet ir Maskvoje praleidau daug puikių metų, pasiekėme didelių pergalių. Atsisveikinimas tikrai simboliškas: vienoje komandoje buvo kilimas, kitoje - pabaiga”.
Per iškilmes Maskvoje R. Šiškauskui “Lietuvos ryto” klubo direktorius Martynas Purlys padovanojo specialius Vilniaus komandos marškinėlius su buvusio lyderio portretu.
Iš Rusijos prezidento administracijos vadovo Sergejaus Ivanovo lietuvis gavo milžinišką lėlę “matriošką”.
- Ramūnai, kuri karjeros pergalė jums reikšmingiausia?
- Negalėčiau išskirti vienos. Su Lietuvos rinktine Sidnėjaus olimpiadoje gavome bronzą, 2003 m. tapome Europos čempionais. Su Atėnų “Panathinaikos” pirmą kartą laimėjau Eurolygą, o po metų – 2008-aisiais – Eurolygos čempionu tapau su CSKA.
Atsimenu visus gerus momentus, sunku kurį nors išrinkti.
- Kokią karjeros akimirką pavadintumėte sunkiausia?
- Vėlgi nepasakyčiau konkrečiai. Žaidžiau daugybę metų ir gerai žinau, kad nuo pralaimėjimų niekur nedingsi. Ir jie, ir pergalės – sudėtinės sporto dalys.
- Ar prisimindamas savo karjerą norėtumėte, kad kai kas būtų buvę kitaip?
- Tikrai negaliu skųstis karjera, todėl manau, kad nieko nereikėjo keisti.
- Ar prieš apsispręsdamas baigti karjerą žinojote, kad į CSKA grįžta treneris Ettore Messina, su kuriuo esate praleidęs ne vieną sezoną?
- Nežinojau. Bet sprendimas buvo priimtas ir jo nebūčiau keitęs. Ne dėl vieno ar kito trenerio atsisveikinau su krepšiniu – pats taip nutariau.
- Kaip jaučiatės salėje būdamas ne žaidėjas, o žiūrovas?
- Keistai. Bet toks gyvenimas: kažkas baigiasi, kažkas prasideda. Iš tribūnos į aikštę žiūriu kitomis akimis, be įtampos, atsipalaidavęs ir grožiuosi krepšiniu.
- Ką dabar veikiate?
- Turiu kuo užsiimti. Į depresiją nepuoliau. Nieko ypatingo neveikiu, bet tikrai neguliu lovoje ir kažko laukiu. Ryte vežu vaikus į darželį ir mokyklą, paskui – šen ten, pietūs, vėliau ateina laikas pasiimti vaikus. Taip diena ir prabėga.
- Šeima džiaugiasi, kad nežaidžiate?
- Jie gal ir būtų nieko prieš, kad žaisčiau, bet kai visą laiką galime leisti kartu – irgi gerai.
- Treneriu būti nenorėtumėte?
- Bent jau dabar – ne. Noriu pailsėti. Apskritai treneriui yra sunkiau nei krepšininkui. Tu sužaidei, pagalvojai apie varžybas ir viskas. O treneris nuolat turi mąstyti, kas buvo vienose rungtynėse ir ks bus kitose.
- Turite svajonių?
- Visi jų turi, bet garsiai nekalba.
- Sapnuojate krepšinį?
- Nemeluosiu – kai baigiau žaisti, dar nė karto nesapnavau.
