- Ką jautėte, kai stovėjote šalia M. Jordano, kai jis sulaukė skambučio, kurio metu buvo pasakyta, kad rastas jo tėvo kūnas? - pokalbį pradėjo „ESPN“ žurnalistai.
- Buvo sunku. Labai sunku. Michealo tėtis buvo dingęs be žinios, niekas nieko nežinojo. Aš jau net buvau pamiršęs, kada jis dingo. Su Michealu buvome labai artimi, todėl šią žinią priėmėme abu labai sunkiai.
- Bet vis vien kritikavote Michealą dėl prastos krepšinio klubo vadybos. Visada išliekate tiesmukas?
- Visada laikausi principo, kad reikia žmonėms sakyti tiesą.
- Pasakęs tiesą sulaukėte Michealo skambučio?
- Taip, tačiau negalėjau nieko pasakyti kitaip. Tiesiog jam rėžiau: „Biče, negaliu ateiti į radiją ir visiems pasakyti, kad viską padarei gerai“.
- Jis bandė gintis?
- Jis pasitikėjo mūsų draugyste. Tada jis tik pasakė: „Myliu tave, esi vienas geriausių mano draugų. Toks buvai ir liksi“, tačiau, manau, kad jis siuto ant manęs. Jis užsisklendė tarp žmonių. Aplink jį buvo daug žmonių, kurie jam nesugebėdavo paprieštarauti, nes Michealas jiems mokėdavo pinigus už darbą. Jam nepatiko mano nuomonė. Laikausi nuomonės, kad visada reikia teisingai pasirinkti žmones, su kuriais ketini dirbti. Aplink turi būti draugai, nebijantys pasakyti „Žinai, šis vaikinas nemoka žaisti krepšinio“.
- Ką atsakytumėte jam, jei dabar jis paskambintų ir pakviestų prisijungti prie jo komandos?
- Pasakyčiau „Michealai, negalime dirbti kartu“.
- Kodėl ne?
- Patikėkite, didelių pinigų ten nėra...
- Jūsų santykiai atšalo, ar vis dar esate geri draugai?
- Michealas yra vienas iš tų vaikinų, kuriam reikėtų atvėsti. Jis į savo kolektyvą pasikvieti daug žmonių, kurie jam padeda priimti sprendimus. Tai yra teisinga. Visi nori matyti, kad jam puikiai sekasi. Aš taip pat noriu tai matyti, todėl nekenčiu televizijos laidų, kuriose jis yra apipilamas purvais.
- Artimai bendravote ir su dviratininku Lance'u Armstrongu.
- Ši savaitė jam buvo tikrai sunki. Jis man visada patiko. Jam nepasisekė, nors visi žinome, kad dviračių sporte visi sukčiauja. Aš gerbiu Lance'ą už laimėtą kovą prieš vėžį... Žmonės tai jau pamiršo. Beje, mano manymu, visi pyksta ne dėl to, kad jis sukčiavo, o dėl to, kad jis nenori pripažinti, kad tai darė.
- Manote, kad padarius klaidą visada reikia dėl jos atsiprašinėti?
- Taip. Manau, tai yra ypatingai svarbu sporto pasaulyje. Per vėlu yra prisipažinti, kai esi prigautas. Dėl šios priežasties aš niekada nesisamdysiu atstovo spaudai – niekam nemokėsiu pinigų už tai, kad jis man nurodinėtų, ką turiu sakyti.“Žinote ką? Aš tikrai susimoviau“, - tai vienintelis dalykas, ką galima pasakyti tokiu atveju. Manyti, kad tu visiems patinki, yra kvaila. Manyti, kad visi tau atleis, yra kvaila. Nemanau, kad žmonės nekęs Lance'o amžinai. Jeigu dabar sutikčiau jį, paspausčiau ranką ir palinkėčiau sėkmės, tačiau tikrai neklausčiau „Ar tikrai?“
