Vyrų komandoje žaidžianti mergina dušu ir rūbine nesidalina

Jau antrą sezoną Sekmadienio krepšinio lygoje (SKL), kurioje žaidžia vien vyrai, aikštelėje kaip lygi su lygiais grumiasi ir R.Žilinskaitė. 20-metė Mykolo Romerio universiteto studentė gina „Fuksų“ komandos garbę.

„Pernai kurso draugas pasiūlė prisijungti. Kadangi tuo metu nežaidžiau profesionalų lygoje, turėjau daug laisvo laiko - sutikau“, - pasakojo R.Žilinskaitė.

Praėjusį sezoną mergina rungtyniavo Lietuvos moterų krepšinio A lygoje (LMKAL), kur vilkėjo savo gimtojo miesto Alytaus RKL marškinėlius.

Šį sezoną perėjusi į „Utenos“ komandą krepšininkė SKL nepamiršo. Priešingai, ji tikina, kad žaidimas su mėgėjais vyrais jai padėjo sparčiai tobulėti.

Būdama 16 metų, R.Žilinskaitė buvo pakviesta į Lietuvos jaunučių mergaičių rinktinės stovyklą. Tuomet į pagrindinę rinktinės sudėtį jai prasibrauti nepavyko.

Kurį laiką įvairaus amžiaus mūsų šalies merginų rinktinių treneriai R. Žilinskaitės nepastebėjo. Iki šios vasaros.

Šiemet mergina jau plušėjo šalies jaunimo (iki 20 metų) rinktinės stovyklose, dalyvavo turnyruose. Šį kartą krepšininkei koją pakišo atsinaujinusi trauma.

„Nebegalėjau sportuoti pilna jėga. Nežinau ar mane būtų paėmę į pagrindinę sudėtį, bet nusprendžiau pasaugoti sveikatą“, - prisiminė R. Žilinskaitė.

Krepšininkų šeimoje užaugusiai alytiškei vaikystėje nekilo dvejonių ką veikti po pamokų.

Kai mergaitei buvo septyneri, į krepšinio treniruotę ją atsivedė mama Elena Žilinskienė. Ji ir tapo pirmąją krepšininkės trenere. „Krepšinis yra mano gyvenimo būdas. Be jo nežinau ką veikčiau“, - svarstė sportininkė.

Vis dėlto, R. Žilinskaitė nespjauna ir į mokslą. Finansų ekonomikos studijas pasirinkusi mergina, specialybę laiko atsarginiu variantu.

„Kiek galėsiu - tiek žaisiu krepšinį, bet žinau, kad visą gyvenimą to nedarysiu. Taip pat žinau, kad gali įvykti neplanuotų dalykų. Tai - traumų“, - sakė R. Žilinskaitė.

- Turbūt ne vienas žiūrovas, atėjęs į SKL rungtynes nustemba aikštėje tarp būrio vyrų išvydęs mergina. Ar varžovai iš pradžių nežiūrėjo į jus kreivai, supratę, kad teks žaisti su moterimi? - pasiteiravo „Sostinė“ kartu su vyrais žaidžiančios R. Žilinskaitės.

- Tikrai ne. Jiems kaip tik buvo pramoga, netikėtumas matyti merginą aikštėje.

Jie svarstė: ar čia aš tokia pajėgi, kad su jais žaisčiau, ar čia sugalvota, kad įdomiau būtų. Manau, kad laikui bėgant jie suprato, kad galiu žaisti ne prasčiau už juos.

- Ar vaikinai pasaugo jus, mažiau stumdo, ar žaidžia kaip lygūs su lygia?

- Vos man pradėjus žaisti, jie stengėsi žaisti atsargiau, bet paskui pamatė, kad su manimi atsargiai negalima (juokiasi).

Aš nebijau veržtis, mesti, pataikau iš toli, todėl laisvos manęs nepalieka ir atidžiai prižiūri, nors iš pradžių to nebuvo.

- Ar galima lyginti žaidimą profesionalioje moterų komandoje ir su mėgėjais vyrais?

- Nelabai. Vyrų ir moterų lygis skiriasi. Nors vyrai tik mėgėjai, bet jų greitis ir vikrumas skiriasi nuo moterų.

Man mieliau ir paprasčiau žaisti su vyrais. Tai padeda tobulėti, nes vyrai yra greitesni, vikresni, todėl ir aš turėjau pasistengti greičiau bėgioti. Todėl šiemet jau esu aukščiausioje moterų lygoje.

- Žinoma. Su vyrais viską reikia daryti greičiau, moterys yra šiek tiek lėtesnės.

- Esate vienintelė mergina lygoje. Tikriausiai sulaukiate nemažai vyrų dėmesio?

- Kai tik pradėjau žaisti - dėmesio tikrai buvo daug.

Atsirado daugybė kvietimų socialiniame tinkle „Facebook“. Čia susiradau nemažai draugų, su kuriais iki šiol bendraujame.

- Tikrai ne. Jie kaip tik bijo mane dengti, kad netyčia netrinktelėtų, nesužalotų.

- Oi, ne (juokiasi). Neinu su jais į drabužinę, nebent reikia komandos reikalus aptarti.

Gyvenu Mykolo Romerio studentų bendrabutyje, visai netoli salės, todėl ateinu jau persirengusi.