Nesvarbu, sako, kad kaskart sąžiningai moki už bilietą, per Eurolygos rungtynes padėdamas užpildyti 15 tūkstančių vietų „Žalgirio“ arenos tribūnas. Jei neduosi kupiūros su Simono Daukanto veidu, sako, pradėsiu pardavinėti žaidėjus ir jokios pergalės Eurolygoje pavasarį tu nešvęsi.
Tu pasielgei kaip daugelis kitų - įsijungei kompiuterį ir virtualiam pasauliui paskelbei: „Žalgirio“ savininkas – šlykštus šantažuotojas. Esi šimtu procentų teisus. Bet lieka klausimas: ar tu tikrai myli „Žalgirį“?
Jeigu komandą išlaikysime mes, kam reikalingas V. Romanovas? Tegul duoda akcijų, kad galėčiau dalytis „Žalgirio“ pelnu – tada, prašom, įteiksiu Daukantą, o gal net du. Parduok Edinburgo „Hearts“, ir pamaitinsi „Žalgirį“. Tokie klausimai ir patarimai pasipylė internete. Nieko kito – na, suprantama, išskyrus įprastas keiksmžodžių porcijas su ta pačia gramatine klaida – ten beveik ir nebuvo.
Lyginkime. „Esu bedarbis. Šiandien nusipirkau bilietą į rungtynes, iš pašalpos nieko neliko. Ką valgysiu šį mėnesį, pagalvosiu rytoj“. Tai – žinutė, kuria reagavo to paties „Hearts“ gerbėjas į V. Romanovo paskelbtą panašią sirgalių reketo akciją Škotijoje. Tai buvo lapkritį, kai į Edinburgą atvykęs sarmato iš Roma Novos žygūnas, „Hearts“ direktorius Sergejus Fedotovas pranešė, kad aistruoliai turės masiškai pirkti bilietus į rungtynes, nes tik už taip surinktus pinigus įmanoma atsiskaityti su juokauti nemėgstančia Didžiosios Britanijos Jos didenybės mokesčių tarnyba.
„Hearts“ sirgaliai puolė pirkti bilietus. Taip pat, kaip prieš tai išsirikiavo eilėje prie V.Romanovo išparduodamų akcijų – jų išpirkta beveik už milijoną svarų sterlingų. Daugelis žmonių įsigydami akcijas galvojo ne apie naudą sau. Pirmiausia akcijų įsigiję klubo žaidėjai, o po to ir sirgaliai, jas ėmė aukoti „Hearts of Midlothian“ tobulėjimo komitetui. Kitaip – klubo organizacijai, besirūpinančiai „Hearts“ ateitimi.
„Mano sūnus paprašė Kalėdų dovanos - „Hearts“ akcijų, nors jis puikiai supranta, kad jokios realios naudos iš to negaus“, - išdidžiai kalbėjo klubo legenda, rezultatyviausias visų laikų komandos žaidėjas Johnas Robertsonas.
Ar pajutai skirtumą tarp jų ir savęs? Škotas, kitaip nei lietuvis, neklausia, ką dievinamas klubas gali duoti jam. Jis pats nedvejodamas duoda klubui.
„Hearts“ neprivalo gelbėti „Žalgirio“. Juolab kad ir negalėtų to padaryti – V. Romanovo klubą Edinburge slegia maždaug 22 mln. svarų skolos, o „Hearts“ turtas ir 20-ties mln. svarų nesiekia. Pardavinėdamas minusą riebaus pliuso kažin ar gali tikėtis.
O jei dėl kokių nors priežasčių manai, kad nusipirkęs „Žalgirio“ akcijų pretenduosi į pelno dalį – skaityk mažiau lietuviškos žiniasklaidos. Krepšinis – ne verslas. Jis – tik daugiau ar mažiau pasiturinčių filantropų hobis. Jei būtų kitaip, V. Romanovas tavo Daukanto neprašytų.
Bepigu apsirijusiam škotui, dabar galbūt svarstai. Jis gali sau leisti atverti piniginę ir duoti saują banknotų futbolo klubui. O ką daryti čia, kur net Kalėdų dovanai tenka taupyti visus metus? Galbūt esi teisus. Bet ši daina ne apie tai - pasvarstyk, ar net nesusimąstęs duotum savo šimtą litų Pauliui Jankūnui arba Rimantui Kaukėnui, kad jie neišvyktų į kokį nors Krasnodarą, jei be tos šimtinės išsiverstum? Sakai, duotum? Ar tikrai?
