- Esate vienas iš nedaugelio Europos krepšininkų, kurie Amerikoje tapo superžvaigždėmis. Kaip jums tai pavyko?
- Kaip seniai tai buvo? Beveik prieš dvidešimt metų. Tada dar buvau jaunas. Negaliu išskirti vieno faktoriaus. Pažymėčiau darbą 24 valandas per parą ir neblėstančią meilę krepšiniui. Be to, labai svarbu profesionalumas.
- NBA praleidote aštuonis sezonus, tačiau vienu momentu esate prisipažinęs, kad norite namo. Kas nutiko?
- Aš tiesiog norėjau sugrįžti į namus. Nesvarbu, kaip gerai sekėsi užsienyje, gimtinė vis tiek šaukė. Be to, visada norėjau karjerą baigti „Žalgiryje“. Tai klubas, kuris man davė labai daug.
- 2008 metų spalio mėnesį „Žalgiris“ dėl skolų atsidūrė ties praraja. Įsivaizduojate save be gimtojo miesto klubo?
- Situacija tikrai buvo sudėtinga. Netgi tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus domėjosi šia situacija. Buvome susitikę, pasikalbėjome ir suradome būdą, kaip padėti klubui.
Aš neįsivaizduoju krepšinio be „Žalgirio“. Juk šis klubas tapo žinomas ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir visame pasaulyje. Kai „Žalgiriui“ prireikė mano pagalbos, sutikau net nedvejojęs.
- Ar didžiausiu savo pasiekimu karjeroje laikote 1988 metais laimėtą olimpinį auksą?
- Negalėčiau sakyti, kad auksas – didžiausias pasiekimas. Tai ryškus pasiekimas, tačiau mano karjeroje buvo daug svarbių pasiekimų.
- Į Seulo žaidynes atvykote po Achilo sausgyslės traumos. Dėl to pusę metų iki olimpiados nežaidėte. Nebijojote pavesti komandos?
- Trauma buvo labai rimta, tačiau mes nežaidėme dėl pinigų. Žaidėme dėl savo šalies. Jeigu buvo nors menkiausias šansas vykti ir žaisti olimpiadoje, turėjai tuo pasinaudoti. Aš tai ir padariau. Žinoma, praleidau keletą mačų pradžioje.
- Kas skiria modernųjį krepšinį nuo praeities žaidimo?
- Žaidimas yra greitesnis ir turtingesnis. Visa kita išliko nepakitę.
- Ar dabartiniai krepšininkai jaučia tokius pat patriotinius jausmus kaip jūs?
- Manau, kad mano kartoje patriotizmas buvo svarbesnis nei dabar. Tokie laikai atėjo ir nieko nepadarysi.
- Kokia jūsų nuomonė apie Jungtinę lygą?
- Gerai, kad komandos iš skirtingų šalių žaidžia tarpusavyje. Vyksta tam tikra integracija. Turnyras įdomus ir iš komercinės pusės. Kita vertus, dvi Lietuvos komandos nežaidžia pilnavertiškai vietiniame čempionate, o man tai, kaip LKF prezidentui, nėra labai malonu.
- Dabar madinga diskutuoti kada buvo geriau gyventi – dabar ar Sovietų Sąjungos laikais. Ką jūs apie tai manote?
- Tai dvi skirtingos eros. Sovietų Sąjungoje buvo daugiau patriotizmo, meilės savo šaliai. Dabar yra daugiau laisvės, tačiau tai ne visada yra naudinga. Yra labai daug pavyzdžių.
- Ar norėtumėte ateityje tapti Lietuvos prezidentu?
- Ne, ne. Jokiu būdu. Politika – ne man. Aš esu sporto žmogus. Mano visas gyvenimas – krepšinis.
- Kartą minėjote, kad esate laimingas, jog jūsų vaikai negyvena Lietuvoje. Kodėl?
- Pirmiausia dėl to, kad Ispanija, kur ir yra mano vaikai – labai gera šalis. Antra, Lietuvoje mano pavardę žino kiekvienas žmogus ir čia sunku gyventi, kuomet tavo pavardė Sabonis. Atsiranda spaudimas ir kai kuriais atvejais pritrūksta komforto. Europoje – situacija kitokia. Čia yra kitoks požiūris į sportininkus ir jų atžalas.
- Ko labiausiai gyvenime bijote?
- Man 48 metai. Per savo gyvenimą mačiau tiek, kad nebijau nieko.
- Jeigu nebūtumėte tapęs krepšininku, kokią profesiją būtumėte pasirinkęs?
- Akordeonisto. Vaikystėje grojau akordeonu, tačiau Lietuvoje, su tokiu ūgiu, yra tik viena profesija ir vienas sportas – krepšinis. Ir aš pasirinkau šį kelią. Dėl to tikrai nesigailiu.