Atviras, tiesmukas, netgi stačiokiškas – atsakinėdamas į klausimus J. Mačiulis paprastai nerenka žodžių.
Jis nekenčia pralaimėti ir kartais kerta itin skaudžiai: aikštėje varžovams, galingu kūnu atitvėręs gynėją, pagriebęs kamuolį ir įsmeigęs eilinį dvitaškį arba žodžiais po nesėkmingų rungtynių.
Tačiau po 28 metų stačioko kario šarvais – jautri širdis. Tik prisileidžia ji nedaugelį.
Nuo tada, kai 2009 metų vasarą žalius „Žalgirio” marškinėlius iškeitė į simboliu AJ pažymėtus raudonus ir išvyko į Milaną, J. Mačiulis pirmą sykį žais Kaune kaip legionierius – ketvirtadienį „Žalgiris” per Eurolygos „Top 16” varžybų 6-ojo turo rungtynes priims svečius iš Graikijos. Komandą, kurios vienas lyderių – šnekus stačiokiškas lietuvis.
„Teks prieš draugus žaisti, nors šį sezoną tai bus jau ne pirmas kartas. Kai „Žalgiris” atvyko į Atėnus, viduje kirbėjo nerimas: o kaip viskas bus?
Visą gyvenimą sirgsiu už „Žalgirį”. Tai mano komanda, su ja sieja daug malonių prisiminimų. Bet mums reikia Kaune laimėti. Tai gali būti lemiamos rungtynės, kad patektume į Eurolygos aštuonetą”, – prieš kelionę į gimtąjį miestą J. Mačiulį aplankė dvejopi jausmai.
Seka naujienas apie „Žalgirį”
Numylėta puolėjo komanda „Žalgiris” dabar prie išlikimo ribos. Klubas skęsta skolose, o pagrindinio rėmėjo Ūkio banko durys savaitės pradžioje buvo užrakintos: Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo šiame banke.
Dar praėjusią savaitę pagrindinis Ūkio banko akcininkas ir „Žalgirio” prezidentas V.Romanovas spaudė Kauno savivaldybę, kad ši duotų klubui pinigų, nes atlyginimų negaunantys žaidėjai grasina išvyksiantys.
„Padėtis stabili – stabiliai negauname algų”, – 2009 m. sausį tiesiai rėžė tuometis „Žalgirio” žaidėjas J. Mačiulis.
Tą sezoną klubo skolos siekė per 20 milijonų litų, o žaidėjai pažadais apie atlyginimus buvo maitinami kone visus metus.
Tų pačių metų gegužę skolose įklimpusio klubo gelbėtoju tapo skandalingas verslininkas V.Romanovas.
Prisimindamas 2008–2009 metų sezoną – paskutinį, kai dar pats atstovavo „Žalgiriui”, J. Mačiulis dabar Atėnuose atidžiai seka, kas vyksta Kauno klube.
„Pagal tai, kiek žinau, sprendžiu, kad kartojasi 2008–2009 m. situacija, kai devynis mėnesius sėdėjome be algų.
Gal dabar dar nėra taip baisu, nes, kiek suprantu, atlyginimai krepšininkams vėluoja tik tris mėnesius.
Žinau, kad gali būti baisiau ir nuoširdžiai to nelinkiu – „Žalgiris” šį sezoną surinko puikią sudėtį ir gali daug pasiekti Eurolygoje. Nekalbant apie Jungtinę lygą ar Lietuvos čempionatą.
Vis pasikalbu su Pauliumi Jankūnu, Rimantu Kaukėnu, bet ir jie negali nieko daugiau pasakyti, nei rašoma”, – pasakojo J. Mačiulis.
Sniegas sukėlė sumaištį
Baigiantis 2012-iesiems krepšinio pasaulį supurtė žinia apie dar vieno garsaus Europos klubo „Panathinaikos” galimą bankrotą.
Gruodžio pradžioje pasitraukė klubo prezidentas Dimitris Giannakopoulos, ir pasigirdo kalbų, kad finansinės naštos nepakeliantis „Panathinaikos” gali apskritai dingti iš žemėlapio.
Tačiau kalbos ir liko kalbomis, o kiekvieno mėnesio pirmąją dieną į Atėnų klubo krepšininkų sąskaitas vis dar pervedami atlyginimai.
„Bent jau mano alga tikrai nė karto nevėlavo, – patikino J. Mačiulis. – O kas „Panathinaikos” klube iš tiesų vyksta, nesigilinu.”
Gilintis į užkulisių žaidimus puolėjas neturi nei noro, nei laiko. Profesionaliojo krepšininko dienotvarkė visur vienoda: ar esi savas, ar užsienietis. Treniruočių ir varžybų grafikas dideliuose klubuose visada įtemptas, o gyvenant milijoniniame didmiestyje laiko lieka dar mažiau.
Nuo Atėnų priemiestyje Kifisijoje esančio namo, kuriame šeimininkauja J. Mačiulis su žmona Agne ir pustrečių dukterimi Kamile, iki olimpinės OAKA arenos, kurioje namų rungtynes žaidžia „Panathinaikos” komanda, – vos 7 kilometrai.
Klubo duotu korėjietišku „SsangYong” automobiliu kartais šį atstumą puolėjas įveikia per 5 minutes, o kartais, kaip juokauja, į vakarinę treniruotę dėl spūsčių gatvėse tenka išvažiuoti ryte.
„Šią žiemą Atėnuose buvo didelis įvykis – pasnigo, – kvatoja krepšininkas. – Tai gatvėse buvo ką veikti.
Visi čia važinėja vasarinėmis padangomis, kitokios Atėnuose, matyt, net neparduodamos, tad galite tik įsivaizduoti, kokia netvarka buvo gatvėse.
Sniegas iš karto paralyžiavo eismą, prasidėjo išgalvotos ligos, kad tik graikams nereikėtų į darbą važiuoti per tokias spūstis.
Tačiau tai truko tik pusdienį, paskui sniegas ištirpo. Jau kelinta savaitė Atėnuose 10–17 laipsnių šilumos.”
Būtent orai turi daugiausia reikšmės, kai Atėnuose sutrinka eismas.
J. Mačiulis staigiai perprato vairavimo taisykles: jei lyja, į treniruotę ar varžybas tenka išvažiuoti anksčiau, jei pasnigo – atsargai būtina pasilikti kelias valandas, jei sekmadienis – užteks keliolikos minučių.
Progas mesti susikuria pats
Užsispyręs puolėjas staigiai prisitaikė ir prie trenerio Argirio Pedoulakio sistemos.
Šį sezoną „Panathinaikos” pradėjo gerokai pasikeitęs: po 13 metų draugystės Atėnų klubą paliko legenda jau tapęs treneris Željko Obradovičius, išėjo nemažai žaidėjų.
Pasikeitęs sezoną pradėjo ir J. Mačiulis – iki tol rimtų traumų neturėjęs krepšininkas 9 mėnesius gydėsi dar Milano „Armani Jeans” komandoje trūkusius kryžminius raiščius.
„Ir Atėnų klubas, ir aš pradedame naują etapą”, – sezono pradžioje vos atvykęs į Graikijos sostinę pareiškė lietuvis. Tas naujas etapas ir klubui, ir krepšininkui kol kas lyg sūpynės – aukštyn žemyn.
„Panathinaikos” neseniai laimėjo Graikijos taurę, finale nugalėjęs pagrindinį varžovą Pirėjo „Olympiakos”, bet šalies čempionate nuo jo vis dar atsilieka. Eurolygoje Atėnų klubas atkakliai siekia prasibrauti į ketvirtfinalį.
J. Mačiulis Eurolygoje – rezultatyviausias komandos žaidėjas, per rungtynes renkantis vidutiniškai 10,4 taško, atkovojantis 4,1 kamuolio per 24 min. (tokia puolėjo statistika buvo iki vakarykščių „Panathinaikos” rungtynių Maskvoje su CSKA).
Bet kaip ir „Panathinaikos”, taip ir J. Mačiulio žaidimas nėra stabilus: tai 28 taškai (2/2 dvitaškių, 6/8 tritaškių) į Berlyno ALBA krepšį ir 27 naudingumo balai, tai tik 5 taškai per kitas rungtynes į Madrido „Real” krepšį, 2 klaidos ir minus 2 naudingumo balai.
„Tai pirmasis mano sezonas po rimtos traumos, todėl, pasitaiko, sportinė forma subanguoja.
Dažniausiai – dėl nedidelių traumelių. Tfu, tfu, tfu – dėl kelio nieko bloga nėra. Reikia sužaisti visą sezoną ir žiūrėti.
„Panathinaikos” pirmiausia esu dėkingas dėl to, kad manimi pasitikėjo, po tokios traumos pasirašė sutartį, o dabar suteikia galimybių įrodyti, ko esu vertas aikštėje”, – sakė J. Mačiulis.
Treneris A.Pedoulakis iš tiesų pasitiki rudakiu 198 cm ūgio lietuviu – per Eurolygos varžybas jis gauna apie 25 minutes aikštėje, Graikijos čempionate žaidžia maždaug pusę rungtynių.
„Žinoma, vis tiek visą laiką turiu įrodinėti, ko esu vertas – gavau minučių skaičių ir nuo manęs priklauso, kaip jomis pasinaudosiu.
Gerai tik, kad niekas nieko per prievartą neperša, nenori, kad nustebinčiau pasaulį. Visi ir taip žino, ką sugebu aikštėje ir ko ne”, – šyptelėjo J. Mačiulis.
Tvirtas kūnas ir neįtikėtina jėga duoda galimybę „trečiuoju numeriu” žaidžiančiam puolėjui pasistumdyti po krepšiais.
Jaunimo rinktinėje J. Mačiulį treniravęs Rimas Kurtinaitis tvirtino, kad Lietuvoje yra vienintelis krepšininkas, galintis pastumti po krepšiu vietą užsiėmusį J. Mačiulį. Tai „Lietuvos ryto” puolėjas Artūras Jomantas.
Atkovoti kamuoliai ne tik ginantis, bet ir puolant, pakartoti metimai, gebėjimas „centruoti” ir kartais „atsirišantys” tritaškiai metimai – labiausiai žeidžiantys J. Mačiulio ginklai.
„Panathinaikos” komandoje jam niekas specialiai nekuria derinių – pritaiko tik bendruosius, skirtus lengviesiems puolėjams, jam nestato dvigubų užtvarų, jis retai žaidžia du prieš du.
Progas mesti J. Mačiulis dažniausiai turi susikurti pats, todėl pelnyti taškų jam sunkiau nei pripažintiems metikams.
„Mano darbas – užsiimti tokią poziciją, kad likčiau laisvas, tada gal gausiu perdavimą. Kaip žaidžiau visą gyvenimą, taip ir „Panathinaikos” žaidžiu – stoviu ant „ūso”, imu kamuolius ir kartoju metimus”, – J. Mačiulis jau senokai ir pats nesistengia išradinėti dviračio.
Sieks išsivežti pergalę
„Panathinaikos” komandai šį sezoną trūksta stabilumo aikštėje, o žaidėjų susikalbėjimas už jos ribų kone absoliutus. Komandoje – šeši užsieniečiai iš keturių šalių, bet per bendras vakarienes pokalbiai nenutrūksta.
„Visa mūsų kompanija tiesiog ideali. Net NBA žaidę amerikiečiai Jasonas Kapono ir Marcus Banksas nustebino, kad yra visiškai paprasti.
Su J.Kapono ypač dažnai einame vakarieniauti. Taip pat daug bendrauju su gaboniečiu Stephane’u Lasme ir Michaelu Bramosu. Per keliones gyvenu viename kambaryje su kroatu Roko Leni Ukičiumi. Mūsų komandoje viskas gerai, neturime įnoringų žvaigždžių”, – pasakojo J. Mačiulis.
Gal tas susikalbėjimas „Panathinaikos” padėjo tada, kai labiausiai reikėjo.
Nors šalies čempionate Atėnų superklubas iki šiol pralaimėjo dvejas reguliariojo sezono rungtynes pagrindiniam varžovui „Olympiakos”, įveikė jį Graikijos taurės turnyro finale.
„Aš sutinku pralaimėti paprastas rungtynes, neturėti aikštės pranašumo, bet renkuosi čempiono titulą. Kiekvienas mūsų susitikimas su „Olympiakos” – nauja istorija.
Taip, jam pralaimėjome dvejas rungtynes, bet kai atėjo lemiama akimirka, išplėšėme pergalę”, – sakė J. Mačiulis.
Ta pergalė „Panathinaikos” legionieriui iš Lietuvos buvo ypač saldi, nes tądien jis šventė 28-ąjį gimtadienį.
Atėnų komandai ta pergalė buvo reikšminga ir dėl to, kad išprotėję „Olympiakos” sirgaliai darė viską, kad palaužtų nekenčiamus varžovus, kurie užtikrintai pirmavo nuo pradžių.
Į neutralią „Hellinikon” areną, kurioje per 2004 m. Atėnų olimpines žaidynes vyko pirmojo etapo grupių varžybos, buvo įleista tik po 900 „Panathinaikos” ir „Olympiakos” sirgalių, nors tribūnose telpa 15 tūkstančių žmonių.
Tribūnos, neabejotina, būtų buvusios sausakimšos, tačiau tokia minia – milžiniška grėsmė saugumui. Tokių išprotėjusių sirgalių kaip Graikijoje nėra niekur kitur pasaulyje. Jie nesileidžia į kompromisus, o nepasitenkinimą reiškia smurtu.
„Olympiakos” ir „Panathinaikos” sirgaliai – nesutaikomi priešai, ir per šių komandų akistatą visuomet kyla daug grėsmių.
Dar prieš Graikijos taurės turnyro finalo dvikovą kilo incidentas, kai iš tribūnų atskriejusi petarda „Olympiakos” puolėjui Kyle’ui Hinesui pataikė į galvą. Šis krito it pakirstas, bet rungtynėse vėliau vis dėlto žaidė.
Dar neįpusėjus antrajam kėliniui ir „Panathinaikos” pirmaujant dviženkle persvara, tribūnos tiesiog pasiuto, todėl abiejų komandų žaidėjai buvo suvaryti į drabužines, kol apsauga ramino aistruolius.
„Nežinau, kas ten vyko, nes nestoviniavome ir nežiūrėjome. Matyt, sirgaliai bandė pakeisti rungtynių eigą.
Per „Panathinaikos” rungtynes su „Olympiakos” ribos dažnai peržengiamos, todėl kai žaidžiame su Pirėjo komanda, mano žmona su dukra lieka namie.
Tačiau mieste tikrai niekas prie mūsų nesikabinėja, nors dažnokai nuvažiuojame į Pirėjo parkus ar pasivaikščioti prie jūros”, – pasakojo J. Mačiulis.
Kaip ir per bet kurias sporto varžybas, taip ir pačioje Graikijoje – didelė netvarka.
Šalis stovėjo ant bankroto slenksčio, o graikai protestavo dėl didėjančių mokesčių ir mažėjančių algų.
Tačiau krizės vaiduokliai krepšininkų nepersekioja.
„Mes nevažinėjame visuomeniniu transportu, todėl nesusiduriame su streikuojančiaisiais.
Nuėjus pavakarieniauti, tenka laukti staliuko, per Eurolygos varžybas arena pilna, todėl atrodo, kad viskas gerai.
Degalinės ir kavinės veikia, tai man krizės kaip ir nėra.
Bet kai pasikalbu su vietiniais, suprantu, kad yra ir kitoks gyvenimas ir neramumų Graikijoje pakanka”, – sakė puolėjas.
Kol neramumai aplenkia „Panathinaikos” klubą, J. Mačiulis gyvenimu Atėnuose nesiskundžia.
Priešingai nei prieš tai Italijoje, visi čia kalba angliškai, ir netenka laužyti liežuvio tariant sudėtingus graikiškus žodžius.
Tačiau vilkėdamas legionieriaus aprangą vis tiek esi svetimas, todėl šnekus „Panathinaikos” komandos lietuvis nekantriai laukia rungtynių gimtajame Kaune.
Galbūt jis spės ir iki Karmėlavos nuvažiuoti, kad vėl paragautų mamos virtų barščių ir tikrai spės persimesti žodžiu kitu su artimiausiais draugais.
J. Mačiulis tikisi, kad per kiekvienas rungtynes „Žalgirio” areną užtvindantys sirgaliai jo nepriims kaip priešo, nes „Žalgiris” visada bus puolėjo širdyje.
Tačiau krepšininkas neslepia: Kaune jis padarys viską, kad pergalę išsivežtų „Panathinaikos” komanda.