M. Kalnietis Rusijoje sulaukė pirmojo oficialaus įvertinimo.
Krasnodaro „Lokomotiv“ aprangą vilkintis Lietuvos rinktinės įžaidėjas išrinktas naudingiausiu Jungtinės lygos vasario mėnesio krepšininku.
Po sausio mėnesio pralaimėjimo „Žalgiriui“ Kaune naujoji M.Kalniečio komanda po to laimėjo 10 rungtynių paeiliui, įskaitant ir visus tris Jungtinės lygos mačus vasario mėnesį.
Vienu pagrindinių „Lokomotiv“ sėkmės kalvių tapo Lietuvos rinktinės krepšininkas. 26 metų 195 cm ūgio įžaidėjas vidutiniškai pelnė 19,7 taško, pataikė net 70 proc. tritaškių, atliko 5,7 perdavimo, atkovojo 4,3 ir perėmė 1,7 kamuolio ir rinko po 24 naudingumo balus.
Per mačą Krasnojarske su vietos „Jenisej“ M. Kalnietis įmetė net 35 taškus, tik vienu tašku atsilikęs nuo Jungtinės lygos rezultatyvumo rekordo, kuris dar nuo 2009-2010 m. sezono priklauso amerikiečiams Marcusui Brownui ir Keithui Langfordui.
Kartu su M. Kalniečiu į simbolinį Jungtinės lygos vasario mėnesio penketą
taip pat pateko Mindaugas Kuzminskas (Kauno „Žalgiris), Sergejus Karasiovas (Liubercų „Triumf“), Kostas Kaimakoglu (Kazanės „Uniks“) ir Paulas Davisas („Chimki“).
Naudingiausiais Jungtinės lygos mėnesio žaidėjais šį sezoną buvo pripažinti Kauno „Žalgirio“ puolėjas Kšyštofas Lavrinovičius (2012-ųjų spalis), Rygos VEF įžaidėjas Earlas Rowlandas (2012-ųjų lapkritis), Maskvos CSKA įžaidėjas Milošas Teodosičius (2012-ųjų gruodis) ir Sankt Peterburgo „Spartak“ gynėjas Zachas Wrightas (2013-ųjų sausis).
Gavęs Rusijoje pirmąjį trofėjų M. Kalnietis davė interviu oficialiai Jungtinės lygos interneto svetainei.
- Mantai, vasario mėnesį jūsų rezultatyvumas dažniausiai viršydavo dviženklę ribą, o per mačą Krasnojarske įmetėte net 35 taškus. Kaip tai jums pavyko?
- „Lokomotiv“ žaidimo sistema tokia, jog kamuolį savo rankose dažniausiai turiu aš arba Nickas Kalathesas.
Mums patiki priimti sprendimus, todėl turime nemažai galimybių patys mesti į krepšį.
Kai Krasnojarske pataikiau keletą metimų, pajaučiau pasitikėjimą, o jausdamas komandos draugų palaikymą, ėmiausi dar daugiau iniciatyvos.
Be abejo, tokia diena pasitaiko ne per kiekvienas rungtynes. Bet svarbiausias prisiminimas apie mačą su „Jenisej“ liko ne mano rezultatyvumas, o komandos pergalė.
- „Lokomotiv“ treneris Jevgenijus Pašutinas jūsų duetą su Nicku Kalathesu pavadino perspektyviausia įžaidėjų pora Europoje. Ar konkurencija su graiku netrukdo visiškai atskleisti savo galimybes?
- Nė kiek! Nevertinu Nicko kaip konkurento.
Visų pirma, mūsų tarpusavio santykiai yra puikūs. Antra, mes ir taip aikštėje abu praleidžiam daugiau negu po 30 minučių.
Šiuolaikiniame krepšinyje turėti du „pirmus numerius“ komandos penketuke jau tapo beveik norma. Tai pamatysi visur aplinkui.
Žaisdami kartu su Nicku mes dažnai keičiamės vaidmenimis: tai jis, tai aš pradedame komandos atakas.
Trečia, labai gerai, jog savo sudėtyje turime net kelis aukštos klasės įžaidėjus. Tai reiškia, jog treneris turi galimybę suteikti vienam iš mūsų pilnaverčio poilsio, o komandos žaidimo organizacija dėl to nenukenčia.
- Visą profesionalią karjerą iki šiol praleidote Kaune. Kaip jums patinka gyventi Krasnodare?
- Man čia viskas patinka. Aišku, man labai pravertė, jog „Lokomotiv“ jau žaidė Simas Jasaitis. Jis tapo ne tik paprastu komandos draugu.
Simas padėjo sprendžiant daugybę buitinių reikalų. Kartais jis net tampa mano vertėju, nes toli gražu ne visas savo mintis galiu išreikšti rusų kalba.
Bet pagrindinis skirtumas nuo Kauno – čia nejaučiu nuolatinio dėmesio. Po to, kai atvykau į Rusiją, duodu tik antrąjį interviu.
Svarbiausia, jog čia galiu visiškai ramiai jaustis gatvėje. Kai einu į parduotuvę, niekas į mane nebado pirštu ir neprašo nusifotografuoti kartu.
Jūs net neįsivaizduojate, koks tai palengvėjimas. Galiu gyventi paprastą gyvenimą, apie ką net nesvajojau Lietuvoje. Ten nacionalinės rinktinės žaidėjams niekas neleidžia ramia praeiti pro šoną.
Be abejo, negalima užmiršti ir pietų klimato. Kubanės orai man prie širdies.
- Jūsų perėjimo iš Kauno „Žalgirio“ istorija pasirodė keista. Kolegos iš Lietuvos spėjo, jog pagrindinė priežastis – jūsų nesutarimai su komandos savininku Vladimiru Romanovu. Ar galite pakomentuoti šiuos gandus?
- Visiškai nenoriu grįžti prie šios istorijos. Išėjo taip, kaip išėjo.
Nelaikau užantyje niekam jokio pykčio. Vienintelis mano komentaras – esu laimingas, jog atsidūriau Krasnodare, ir tai man nepakartojama patirtis.
Galiu tik pridėti, jog tiltai nesudeginti. Galbūt ateityje likimas taip susiklostys, jog aš dar apsivilksiu „Žalgirio“ aprangą.