Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Pirmą kartą nuo 1999 metų triumfo Kauno komanda Europoje vėl buvo stipri jėga, prieš kurią neatsilaikė elitiniai žemyno klubai.
Net 2003–2004 m. sezoną turėdamas Arvydą Sabonį „Žalgiris” nepajėgė Eurolygoje laimėti daugiau rungtynių nei pralaimėti.
Šį sezoną 14 pergalių iškovoję ir 10 pralaimėjimų patyrę Kauno krepšininkai turėjo realią progą iškopti į ketvirtfinalį, ir dabar jau niekas negali pasakyti, kaip būtų buvę, jei nebūtų užklupę finansiniai nesklandumai.
Kurį laiką net nebuvo aišku, kokio gylio yra duobė, į kurią ritosi klubas. Atlyginimai vėlavo 4 mėnesius, griuvo Ūkio bankas, keitėsi klubo vadovai, vieni žaidėjai išvyko, kiti krito dėl traumų, bet „Žalgiris” nepalūžo.
„Žalgiriui” baigus kovas Eurolygoje 49 metų treneris J. Plaza interviu „Lietuvos rytui” pasakojo, kaip pavadintų knygą apie audringą sezoną, ką jaučia Vladimirui Romanovui ir kaip tikisi baigti šiuos neįtikėtinus metus Lietuvoje.
„Kartais buvo taip sunku, kad norėjau mesti rankšluostį į aikštę kaip bokse, nes buvo susikaupę daug religinių, finansinių problemų, žaidėjus kamavo traumos, – po paskutinių užvakar 90:81 laimėtų rungtynių prieš Bambergo „Brose” pripažino J. Plaza. – Aš buvau arti to, kad pasakyčiau: „Užteks.”
Tačiau žaidėjai mane įkvėpė nepasiduoti ir tęsti kovą. Sustiprėjau kaip treneris ir asmenybė, bet tai, kas nutiko klubui, niekada nebegali pasikartoti. Tai per sunku.
Nesu burtininkas, negaliu ištraukti triušių iš skrybėlės. Kai 14 žaidėjų žiūri į mane ir laukia, kad už juos priimčiau sprendimus ir išspręsčiau visas problemas, labai sunku.”
Tačiau J. Plaza su savo vyrais atlaikė. Nors klausimų dėl Kauno klubo ateities vis dar daugiau nei atsakymų, rašyti mėgstančio krepšinio trenerio romanas su „Žalgiriu” tęsiasi.
– Jei jūs kada nors parašytumėte knygą apie šį „Žalgirio” sezoną Eurolygoje, kaip ją pavadintumėte? – „Lietuvos rytas” paklausė J. Plazos.
– „Kova su stichijomis” – toks galėtų būti vienas variantų.
– Kurią iš keturiolikos „Žalgirio” iškovotų pergalių vertinate labiausiai?
– Laimėtos rungtynės Graikijoje prieš „Olympiakos” (79:61), o paskui ir pergalė Vitorijoje leido patikėti žaidėjams, kad jie gali laimėti išvykoje žaisdami bet kurioje aikštėje su bet kuriais varžovais.
Krepšininkai atsikratė nepasitikėjimo, kuris lydėjo juos keletą sezonų.
– Šešerios rungtynės Eurolygoje pralaimėtos vos 1–5 taškų skirtumu. Po kurios nesėkmės miegojote prasčiausiai?
– Man sunku užmigti net tada, kai laimime. Tačiau tiesa yra tokia, kad pralaimėjus tašku aš nuolat ieškau atsakymo savyje.
Nesidairau žaidėjų ar teisėjų klaidų, bet bandau nustatyti, kur aš pats galėjau suklysti.
– Kaip manote, kuri komanda šiemet laimės Eurolygą?
– Iš pradžių maniau, kad Madrido „Real” turės daugiau galimybių už kitas komandas, bet dabar nebesu toks tikras.
Manau, kad ir Maskvos CSKA, ir „Barcelona” žais finalo ketverte Londone.
Taip pat nevertėtų vėl pamiršti Pirėjo „Olympiakos”.
– Marko Popovičius yra pripažinęs, kad pačioje sezono pradžioje jis abejojo jūsų diegiama sistema ir tik komandai pradėjus skinti pergales įsitikino, kaip puikiai ji veikia. Kokia buvo jūsų sukurtos sistemos paslaptis?
– Niekas neateina lengvai.
Stengiuosi dirbti nuosekliai, sąžiningai laikytis savo sistemos. Vienas pagrindinių dalykų buvo sukurti gerą atmosferą persirengimo kambaryje.
Tai padėjo komandai įveikti problemas, kurios užklupo mus sezono metu.
Galiausiai man visada labiau rūpi mūsų pažanga, o ne artimiausias varžovas.
Tikiu, kad mūsų žaidėjai, nesvarbu, ar 17-os ar 35-erių, visada gali tobulėti.
– Mindaugo Kuzminsko žaidimo minutės auga sulig kiekvienu maču. Kur yra šio krepšininko galimybių ribos?
– Jei jis toliau dirbs su tokiu pat nusiteikimu ir kiti treneriai ateityje irgi tikės juo, Mindaugas padovanos daug nuostabių rungtynių „Žalgiriui” ir Lietuvos rinktinei. Jo galimybių riba yra dangus.
– Kuris „Žalgirio” vaikinų šį sezoną nuveikė daugiausia juodo darbo, kurio žurnalistai ir sirgaliai galbūt nepastebėjo?
– Vytenis Lipkevičius galbūt kol kas nerodo išskirtinės statistikos, bet yra neįtikėtinai naudingas mūsų nematomame darbe per treniruotes.
Kalbant apie trenerių štabą, treneris Mindaugas Brazys yra nepakeičiamas rengiantis rungtynėms.
– Ką linksmiausia esate išgirdęs dirbdamas su broliais Lavrinovičiais?
– Per savo karjerą esu treniravęs kitą dvynių porą, bet turiu pripažinti, kad sudėtinga juos atskirti.
Jie visada maloniai bendrauja su sirgaliais, su jais mielai fotografuojasi ir nuolat juokauja.
– Tiek daug keistų ir blogų dalykų nutiko komandai šį sezoną, bet likote su ja. Kas jus labiausiai palaikė sunkiausiais momentais?
– Namie – mano žmona. Klube – mano žaidėjai.
Mes iškentėme daug, labai daug šį sezoną, bet krepšininkai vis dar tiki manimi, ir mes matome jų atsidavimą aikštėje. Tai neužmirštama.
Už aikštės ribų stiprybės pridėjo A. Sabonio žodžiai apie mane, jaučiau žmonių paramą gatvėse, gavau palaikymo žinučių iš Ispanijos. Tai padėjo man tęsti kovą. Taip pat turiu pripažinti, kad ir buvęs klubo sporto direktorius Vitoldas Masalskis bandė suteikti man paramą.
– Kai prieš sezoną derėjotės dėl kontrakto su „Žalgiriu”, susitikime su V.Romanovu jam sąžiningai išklojote viską, ką buvote girdėjęs apie jį iš kitų žmonių.
Ar buvęs klubo savininkas su jumis buvo toks pat sąžiningas, kai pastarąjį kartą su juo matėtės?
– Mano tėvai išmokė mane, kad niekada nekelčiau rankos prieš žmogų ar klubą, kuris kažkada manimi patikėjo.
Šis vyras yra savotiškas ir tikrai išskirtinis. Paskutinį sykį su juo kalbėjausi sausio mėnesį jo biure. Paskui tik persimetėme keliais žodžiais.
– Ar norėtumėte jo ko nors paklausti?
– Ne, dabar jau per vėlu. Neteisinga, kad komanda tiek kentėtų, kiek jai teko.
– Kas atsitiko su jūsų pinigais Ūkio banke?
– Man atvykus klubas atidarė sąskaitą Ūkio banke, ir nuo tada ten nukeliaudavo visi mano atlyginimai nuo rugpjūčio iki gruodžio.
Prieš dvi savaites klubas man pranešė, kad bus galima pradėti tvarkyti šiuos reikalus. Tikiuosi, tai įvyks kaip įmanoma greičiau.
– Naujasis klubo generalinis direktorius Paulius Motiejūnas teigė, kad jei greitai nepavyks rasti naujų turtingų rėmėjų, bus kalbama su žaidėjais ir treneriais apie galimybę skolas grąžinti per 3–4 metus. Ar jums tiktų toks pasiūlymas?
– Aš tikrai tikiu šiuo žmogumi. Jis neišsisukinėja ir man sako tiesą. Manau, kad tai teisingas pasirinkimas „Žalgirio” ateičiai, ir aš norėčiau jam padėti tiek, kiek galiu.
Žinoma, nebūna gerai, kai atlyginimas vėluoja ir atgauni jį per 3–4 metus. Tai būtų baisu mums dabar ir klubo ateičiai. Tikiuosi ir linkiu, kad išeitis atsirastų kur kas anksčiau.
Tikiuosi, kad įtakingiausi Kauno ir Lietuvos žmonės suvoks, jog negali atsukti nugaros šiai bėdai. Vienas svarbiausių šios gražios šalies simbolių yra „Žalgiris”, bet esu įsitikinęs, kad ateityje tokių simbolių bus daugiau. Būtų baisi gėda leisti mirti šiam legendiniam Europos klubui.
– „Žalgiriui” liko LKL ir Jungtinės lygos lemiamos kovos.
Ar tikite, kad visos istorijos pabaiga bus laiminga?
– Visada noriu gauti, ko nusipelniau – ne daugiau ir ne mažiau. Po ypač komplikuoto sezono ši komanda nusipelnė finišuoti aukštai, kiek tai įmanoma.
„Žalgiris” niekada nebuvo Jungtinės lygos reguliariojo čempionato nugalėtojas, bet dabar tapo.
LKL varžybose stengiausi suteikti galimybę tobulėti jauniems žaidėjams, ir mes taip pat turime progą likti pirmoje vietoje ir šios lygos reguliariajame sezone.
O istorijos mano knygose – išgalvotos. Iki šiol nebandžiau ten įterpti krepšinio. Bet niekada negali žinoti, kaip bus ateityje.
