J. Kazlauskas įdėmiai seka, kaip klostosi LKL finalo serija.
Ketvirtadienį Lietuvos rinktinės strategas stebėjo mūšį „Siemens” arenoje, kur žaidė ne vienas kandidatas į nacionalinę ekipą.
Kinijos čempionu prieš mėnesį tapęs J. Kazlauskas jau sutelkė mintis į rinktinę, kurios rudenį laukia Europos čempionatas.
Apie savo rinktinės viziją jis vakar kalbėjosi su laidos „Lietuva tiesiogiai” vedėju Edmundu Jakilaičiu.
Džiaugiasi lietuviais NBA
- Ar sekėsi Kinijoje lietuvių rezultatus klubinėse komandose? - J. Kazlausko paklausė žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
- Aš išvykau sausio mėnesį, tad iki to laiko surinkau labai daug informacijos. Vėliau kolegos įrašydavo rungtynes, kai būdavau laisvas, peržiūrėdavau įrašus.
Ypatingai stebėdavau „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje, apskritai niekada nebuvau nutolęs nuo Lietuvos krepšinio aktualijų.
Kai yra internetas, labai paprasta.
- Akivaizdu, Donatas Motiejūnas ir Jonas Valančiūnas rinktinėje bus. Jie - ilgalaikė perspektyva ir visos komandos ašis?
- Tie du vyrai yra nauji veidai mūsų rinktinėje. Tiesa, J. Valančiūnas anksčiau jau žaidė, D. Motiejūno nebuvo vyrų rinktinėje.
Šie krepšininkai ateityje bus tie žmonės, apie kuriuos bus buriama komanda ir kuriamas žaidimas.
- Ar tikėjotės, kad J. Valančiūnas taip sėkmingai žais pirmaisiais savo metais NBA lygoje?
- Aš esu optimistas. Aš norėjau dar daugiau. Deja, kai mes buvome Toronte rudenį, jis žaisdavo labai nedaug, keturias minutes pradžioje ir šiek tiek trečiajame kėlinyje. Buvo kilusios liūdnos mintys ir tam tikras šauktukas mums. Tačiau antroje sezono pusėje jo situacija pasikeitė.
Labai šaunu, kad D. Motiejūnas sulaukė savo šanso. Tiesa, dabar dažniau laiką leidžia ant atsarginių suoliuko.
Abu vaikinai perspektyvūs, protingi ir žinos, kaip išnaudoti susidariusią situaciją.
Kartų kaita - skausminga
- Kada kviečiate rinktinę į pirmąją stovyklą, ar jie abu dalyvaus nuo pat pasiruošimo pradžios?
- Nenoriu užbėgti už akių, kitos savaitės pradžioje krepšinio federacija rengs spaudos konferenciją, kurioje paskelbs pasiruošimo planą. Jau visas planas yra aiškus: visi tvarkaraščiai, varžovai, treniruotės, datos.
Mes ne kvailiukai, esame nusibrėžę rinktinės kontūrus. Tačiau dabar nenoriu paskelbti kandidatų pavardžių. Dar vyksta čempionatai, ne duok, Dieve, visko gali atsitikti.
Kadangi yra labai trumpas pasiruošimo laikas, mes nenorime kviesti labai daug žaidėjų. Nėra tikslo pasikviesti didelį būrį žaidėjų ir po pirmų fizinio pasiruošimo dienų su keliais atsisveikinti. Nerimta.
Norime kviesti optimalų skaičių krepšininkų - 14-15 žaidėjų, kurie, tikėtina, tikrai galėtų žaisti. Jei šiandien paskelbtume pavardes, o rytoj kas nors gautų traumą, aš turiu pakviesti kažką, kurio nėra tame sąraše. Aš taip iš karto įžeidžiu žaidėją, jo iškart neįtraukdamas į rinktinę.
Pakentėkime iki pabaigos ir paskelbsime.
- Broliai Lavrinovičiai pasakė, kad nori atstovauti rinktinei ir yra pasiruošę padėti.
- Jūs vėl kalbate apie konkrečius asmenis. Jei pradėsime apie juos, turėsime kalbėti ir apie kitus. Aš nieko neatmetu, nei vieno patyrusio žaidėjo. Rinktinėje turi žaisti geriausi.
- Tačiau vis tiek turiu paklausti apie Šarūną Jasikevičių. Ar su juo kalbėjote? Tai amžinas klausimas kiekvienais metais - ar jis prisijungs prie rinktinės? Pastaruoju metu jis labai neprastai rungtyniauja.
- Taip, lygiai taip pat ir pernai jis demonstravo gerą krepšinį. Jis yra labai reikšmingų rungtynių žaidėjas. Jam galbūt sunku atlaikyti visą sezoną, tačiau jei jis yra geroje komandoje, kuri kovoja turnyruose iki pat pabaigos, jis yra neįkainojamas savo patirtimi.
Tačiau teisingai mane supraskite, ateis laikas ir išsiaiškinsime kandidatų sąrašą. Dabar žaidėjas yra pavargęs, sezonas artėja į pabaigą, krepšininkas galbūt neturi nuotaikos, ūpo. Reikia išlaikyti tam tikrą laiko tarpą, sulaukti tam tikro psichologinio momento.
Kai kurie žaidėjai jau yra paskelbę, kad nebeatstovaus rinktinei. Kai aš pats su visais žaidėjais iki galo pakalbėsiu, aš atsakysiu ir į šitą klausimą.
- Kokia yra komandos filosofija? Turbūt yra keturių metų ciklas. Ar jūs vadovaujatės principu, kas tą sekundę geriausias, tas ir gali pretenduoti į rinktinės gretas, ar vis dėlto ramiai žiūrite į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
- Be abejo, žiūrime į ateitį. Tačiau aš negaliu įžiūrėti to, kas dabar yra „vystykluose“ arba priimti tą, kuris galbūt yra labai perspektyvus, tačiau šiuo metu yra per silpnas rinktinei.
Juk mes norime, kad ta rinktinė ne tik dalyvautų, tačiau ir pasiektų kažkokį rezultatą. Todėl drastiškai atsisakyti vyresnių žaidėjų ir į čempionatą vykti su jaunių ar jaunimo komanda būtų nelogiška.
Turi būti toks balansas ir turime sušvelninti kartų kaitą.
Kartų kaita nesijaučia didelėse šalyse, kur yra labai daug gerų žaidėjų. Mūsų, deja, trijų milijonų valstybėje, kartų kaita yra skausminga. Prisiminkime, kada išėjo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, jų karta. Dabar nueina kita karta. Reikia šį procesą sušvelninti, kad iš vienos pusės būtų rezultatas, iš kitos pusės reikia žiūrėti, kas galėtų atstovauti po keturių metų.
5 vieta - neambicingas tikslas
- Federacija iškėlė tikslą – 5 vieta vieta Europos čempionate. Neblogiau nei Lietuvoje vykusiame Europos čempionate. Neskamba labai ambicingai.
- Neskamba. Tačiau apie tai galime kalbėti, kai turėsime žaidėjų sąrašą.
- Šis tas jau aišku, juk turime J. Valančiūną, D. Motiejūną.
- Ir jūs jau garantuojate, kad jie nuneš visus Europoje? Pažvelkime į kitų pavardes, Ispanijos, Rusijos rinktinės krepšininkų ar geriausių Eurolygos žaidėjų.
Taip, jie yra perspektyvūs žaidėjai, aš sutinku. Kad jie garantuotų pergales, reikia dar labai daug juodo darbo.
- Tačiau penkta vieta kaip tikslas Europos čempionate nėra didelis?
- Ne aš tuos tikslus keliu. Mes visada esame optimistai ir norime maksimalių rezultatų. Norime pačių aukščiausių vietų. Kartais atrodo, kad tuos tikslus kelia tam, kad būtų apie ką kalbėti, rašyti.
Sportininkas, eidamas į aikštę turi vieną tikslą – nugalėti. Iš kitos pusės, tie, kurie apie tai rašo, kalba – turi būti realistai.
Jei prisimenant savo pradžią rinktinėje 1996 metais, rinktinę paliko labai svarbūs žaidėjai. Pavyzdžiui, nėra kam pakeisti A. Sabonio ar Š. Marčiulionio. Buvo ir penktų, ir šeštų vietų, kol atėjo Sidnėjaus olimpinės žaidynės ir vėliau sekusios pergalės po 2000-ųjų olimpiados.
Aš manau, dabar yra tikslas - subrandinti komandą, tačiau svarbu, kad ji žaistų, kad patektų į svarbiausius turnyrus. O jei įmanoma – ir laimėti.
Aš ne dievas, negaliu pasakyti, kas bus. Stengsimės. Man svarbiausia, kad komanda atiduotų visas jėgas, stengtųsi, kovotų. Jei buvai pasiryžęs gerklę perkąsti varžovui ir visi tai mato, tačiau nepasisekė, tada niekas negalės pareikšti priekaištų. Noriu tokios dvasios rinktinėje, kad po čempionato pasakytų krepšininkai „Mes viską padarėme“. Jei bus tokia atmosfera, ateis ir pergalės.