„Jei reikės, brolį ir ant kelių priimsiu”, – įsisprausdamas į ankštą viešbučio fotelį tarė D. Lavrinovičius.
Į sutartą pokalbį pirmas ateina Darjušas. Tiktai kiek apsimiegojęs.
„Kai geros treniruotės, ir miegas saldus”, – mirkteli jis.
Netrukus pasirodo ir Kšyštofas. „O jūs dar ir filmuosite? Būčiau nusiskutęs”, – pamatęs kamerą ištaria vienas iš rinktinės brolių.
Jie visada linksmi, pasiruošę pasidalinti gera humoro doze. Ir visada kartu.
Pastaruosius trejus metus Kęstučio Kemzūros treniruojamoje rinktinėje Lavrinovičiai kelią skynėsi labai sunkiai.
Prieš 2010-ųjų pasaulio čempionatą jie nusprendė vasarą skirti poilsiui, po metų rengiantis 2011 metų Europos pirmenybėms Lietuvoje K. Kemzūra vietos pagrindinėje sudėtyje rado tik Kšyštofui. Darjušas buvo „atkabintas” paskutinėmis dienomis.
Pernai olimpinė rinktinės vasara taip pat buvo be brolių – treneris įtraukė jų pavardes į išplėstinį kandidatų sąrašą, tačiau galutiniame jų nebeliko.
33-ejų Lavrinovičiai atgal nesidairo ir priežasčių, kodėl taip buvo, neieško.
„Nesigilinkime į tai. Paprasčiausiai netikome jo sistemai,” – nedaugžodžiauja Darjušas.
Šis pokalbis su broliais Lavrinovičiais – ne tik apie krepšinį ir rinktinę. Taip pat apie laisvalaikį, bet kaip visada – atvirai, su ironija ir su juokais iki ašarų.
– Ar esate skaičiavę, kiek per savo karjerą jau davėte interviu?
D. Lavrinovičius: Oi, ne, tikrai neskaičiavau.
K. Lavrinovičius: Esu bandęs skaičiuoti, bet taip ir nesuskaičiavau.
D.: Tu tokių skaičių jau nepažįsti. (Juokiasi.)
– Kokie jausmai apėmė grįžus į rinktinę?
D.: Savijauta pati geriausia ir maloniausia, kol nuovargis neatsiliepia. Šias dvi savaites buvo labai smagu, atmosfera gera, visi dirba su gera nuotaika.
K.: Man taip pat labai malonu. Noras atstovauti Lietuvos rinktinei visada buvo, o kažkada apie tai tik svajojome.
Niekada nebuvo taip, kad ieškotum priežasčių į ją neatvykti.
Noras žaisti rinktinėje visada didesnis už traumas ar kitas situacijas.
– Tačiau šią vasarą kaip niekada ilgai svarstėte, ar atvykti į rinktinę.
K.: Buvo labai daug reikalų – mano žmona jau devintą mėnesį nėščia.
Ji norėjo, kad kuo ilgiau būčiau su ja. Tačiau aš pasakiau griežtai: „Ne.” (Juokiasi.) Į rinktinę vėlavau ir dėl kitų reikalų – reikėjo tvarkyti popierius.
– Per pastarąsias tris vasaras rinktinę treniruojant K.Kemzūrai į pagrindinę komandos sudėtį prasimušti pavyko tik Kšyštofui ir tik kartą – 2011 metų Europos čempionate, kuris vyko Lietuvoje. Kodėl taip atsitiko?
K.: Tai kiekvieno trenerio sprendimas, jis geriau žino savo sistemą.
D.: Treneris turėjo požiūrį ir toje pozicijoje jam kiti žaidėjai tiko labiau nei mes.
K.: Dar toks dalykas kaip simpatija ir antipatija. Pavyzdžių gali pasakyti bet kuris krepšininkas. Vienam treneriui tas žaidėjas yra dievas, žaidžia po 30 minučių, o kitam visai nereikalingas.
Bet juk meistriškumas per 3–4 mėnesius taip stipriai kristi negali.
– Ar jautėte trenerio K. Kemzūros antipatiją?
D.: Ne. Ir nesigilinkime į tai. Paprasčiausiai netikome jo sistemai, ir viskas. Mes ir patys visko nežinome, bet manome, kad netikome jo krepšinio sistemai.
– Ar nebuvo apmaudu, kad prieš olimpiadą nepatekote į galutinį rinktinės kandidatų sąrašą?
K.: Jeigu tai būtų buvusi pirma galimybė patekti į olimpiadą, tada galbūt būtų buvę apmaudu. Bet mes jau buvome ten dalyvavę ir patyrę tą skonį.
D.: Svarbiausia, kad būtų gerai Lietuvos rinktinei. Jeigu treneris mato, kad rinktinės rezultatai su kitais žaidėjais bus geresni, viskas yra gerai.
Puikių krepšininkų, kurie galėtų atstovauti rinktinei, Lietuvoje yra ne 12, o 30. Bet visų treneriai nepaims, todėl kiti turi mėgautis atostogomis. (Šypsosi.)
– Kokios būna jūsų atostogos, kai nežaidžiate rinktinėje? Daug keliaujate?
D.: Yra ką veikti ir Lietuvoje. Apie 10 metų žaidžiame kaip legionieriai ir per metus susikaupia nedidelių, bet vis tiek svarbių reikalų.
Bandome suderinti poilsį su reikalais. Ir ilsimės Lietuvoje.
– Kaip manote, kiek dar vasarų atstovausite Lietuvos rinktinei?
D.: Dėl rinktinės yra taip: širdis nori kuo daugiau, o kūnas sensta. Žiūrėsime. Kol būsime kviečiami, tol svarstysime.
– Šiais metais rinktinėje daug dėmesio skiriama jaunosioms žvaigždėms – Jonui Valančiūnui ir Donatui Motiejūnui. Kokį įspūdį jums palieka šie jaunieji talentai?
D.: Žiniasklaida apie juos tiek daug prirašė, taip juos giria, kad nėra net ką daugiau pridurti.
Iš tikrųjų šnekos ne iš piršto laužtos. Svarbiausia, kad darbštūs, kultūringi, gerbia vyresnius. Tai labai didelis jų pliusas. Jie gali eiti labai toli.
Be abejo, jie abu labai talentingi. Juk NBA netalentingi krepšininkai nežaidžia. Jei esi jaunas, žaidi NBA ir tai darai sėkmingai, o ne tik važinėji su komanda, sulauki trenerio pasitikėjimo, vadinasi, viską darai gerai.
– J. Valančiūnas iš NBA vasaros lygos grįžo gerokai sutvirtėjęs. Ar sunku su juo grumtis aikštėje?
K.: Mes dar nespėjome su juo pakovoti, bet patikrinsime. (Šypsosi.)
– Ar nustebote jį išvydę po vasaros?
D.: Man tai jis nė kiek nepasikeitęs. Gal tik marškinėliai šiek tiek gražesni. (Juokiasi.)
– Kaip apibūdintumėte trenerį J. Kazlauską?
D.: Šis treneris labai mėgsta tvarką. Jis nori, kad aikštėje būtų tvarka, siekia, kad krepšininkai tiksliai vykdytų užduotis.
Labai svarbu įvykdyti kiekvieną jo prašymą. Yra sistema, deriniai, reikia tik daryti, ko treneris prašo.
K.: Pirmą kartą aš su treneriu J.Kazlausku susitikau, rodos, 1998 metais, kai buvau pakviestas į rinktinės stovyklą, kurioje pabuvau dvi savaites.
Iš tų laikų nedaug ką prisimenu, bet dabar, kai vėl pradėjau su juo dirbti, prisiminimai grįžta.
Be to, kai brolis žaidė CSKA, kurį treniravo J.Kazlauskas, įrašinėdavau rungtynes, jas žiūrėdavau, todėl trenerio sistema man nėra svetima. Jis griežtas treneris.
D.: Jeigu žaidėjas kartą, antrą padarys ne taip, treneris ateis, paaiškins...
K.: ...o jei neišgirsi trečią kartą – bėgiosi po aikštę. (Juokiasi.)
– Likote vieni iš nedaugelio rinktinės žaidėjų, kurie dar neturi klubo. Kokia situacija dabar?
D.: Yra klubų, kurie domisi. Bet laukiame geresnių pasiūlymų, akcentuojame, kad norime žaisti kartu vienoje komandoje.
– Galbūt esate labai brangūs žaidėjai?
D.: Kiek įvertins, tiek ir duos. Jeigu niekas neduos pinigų, reikės pasirašyti žaisti už minimumą. (Juokiasi.) Ne mes savo kainą nustatome, o klubai.
K.: Ir žaidimo kokybė.
– Kalbama, kad vyksta derybos su Kijevo „Budivelnyk”.
D.: Jei žiniasklaida rašo, vadinasi, kažkas vyksta.
Mes stengiamės labai nesigilinti, visiškai pasitikime agentu.
Laukiame kontrakto – mums liks tik pasirašyti.
– Jūsų prioritetas – Eurolygos klubas, kuris norėtų abiejų brolių?
D.: Eurolyga, aišku, svarbu. Bet svarbiau, jog galėtume žaisti kartu, ir dar labai svarbu, kad klubas būtų gerai organizuotas.
– Kada paaiškės klubas, kuriame žaisite kitą sezoną?
D.: Viskas gali užsitęsti iki rugsėjo. Dar daug kas neaišku.
– Rinktinės stovyklose gyvenate ne vien krepšiniu. Ką veikiate laisvalaikiu?
D.: Sportuojame. (Šypsosi.)
K.: Po treniruočių grįžę į viešbutį einame pas rinktinės gydytojus, į procedūrų kabinetą. Gydytojas Vytenis Trumpickas turi daug medicinos įrangos, mums reikia tik ateiti, ir atliekama reikiama procedūra.
Tuomet – ilsėtis. Pažiūrime žinias, kokį filmą.
D.: Beveik pusė komandos susirenka į terapijos kabinetą, ten pasišnekame, pasidaliname žiniomis, pajuokaujame ir einame miegoti.
– Socialiniais tinklais naudojatės?
K.: O ką, į draugus norite pakviesti? (Juokiasi.) Tai labiau jaunimui...
D.: Šiek tiek naudojamės. Daugiau pabendraujame su rinktinės žaidėjais.
– Su kuo daugiausia?
D.: Išskirtinių nėra. Nėra taip, kad su vienais bendraujame daugiau, su kitais mažiau. Su visais po lygiai. (Šypsosi.)
K.: Mes visus žaidėjus pažįstame. Vienintelis, su kuriuo nėra tekę bendrauti ar kartu žaisti, – Vytenis Čižauskas.
Esame susidraugavę ir kai vėl atvykstame į rinktinę, atrodo, kad viskas taip neseniai buvo. Tarsi to sezono ir nebuvo, atrodo, kad užvakar buvome kartu.
– Jums jau 33-eji. Ar dažnai pagalvojate apie karjeros pabaigą?
K.: Mūsų pozicija tokia: kiekvieną kartą į aikštę einame tarsi paskutinį kartą. Juk nežinai, kada patirsi traumą. Galėjo prieš trejus ar ketverius metus koja nutrūkti.
D.: Čia kaip dėl rinktinės: kol mes paklausūs, kol mus nori matyti klubai, žaisime. Noras žaisti visada bus, nes mylime šią sporto šaką.
K.: Žaisime tol, kol šliaužiosime. (Juokiasi.)
– Ar karjerą norėtumėte užbaigti kartu?
K.: Be abejo, norėtųsi.
D.: Žiūrėsime, kaip viskas klostysis. Jeigu nebus jokių traumų, žinoma, norėtume.
Tačiau mes nemėgstame taip toli į priekį eiti, planuojame daugiausia vienam sezonui. Dabar yra planas žaisti artimiausią sezoną, o po to žiūrėsime.