Po ilgos pertraukos į Vilnių vėl atvykęs Lucky džiaugėsi permainomis Lietuvoje.
„Prieš 20 metų Lietuva buvo tikrai skurdi šalis. Tuomet nemačiau nei tokių puošnių parduotuvių vitrinų dvigubais stiklais, nei „Porsche” kabrioletų gatvėse”, – šyptelėjo 67 metų L. Capicchioni, žvelgdamas pro restorano langą viename prestižinių viešbučių sostinės senamiestyje.
1993-iaisiais jis pirmąsyk apsilankė Kaune norėdamas savo akimis aikštėje pamatyti Ž. Ilgauską – naują Lietuvos krepšinio talentą, kuriam pranašauta A. Sabonio įpėdinio ateitis.
Buvęs krepšinio treneris prieš 27 metus San Marine įkūrė vieną pirmųjų sporto agentūrų Europoje, kuri sukėlė revoliuciją Senojo žemyno krepšinyje.
Netrukus „Interperformances” klientų sąraše atsidūrė ryškiausios XX a. pabaigos žvaigždės: A. Sabonis, Tony Kukočas, Predragas Danilovičius, Aleksandras Džordževičius, Žanas Tabakas – europiečiai pravėrė NBA duris.
Mičigano universitete menų, o Bolonijos – tarptautinių santykių studijas baigęs italas pamažu tapo įtakingiausiu Europos krepšinio agentu.
Per Lucky rankas perėjo kone visi Lietuvos rinktinės žaidėjai, o jo agentūra ne vienus metus solidžiomis sumomis rėmė A. Sabonio krepšinio mokyklą.
„Lietuvoje visuomet jaučiuosi gerai. Tikrai nuoširdžiai prisipažįstu: lietuviai yra mėgstamiausi mano žaidėjai. Europinis jų išprusimas yra per vidurį tarp italų ir serbų, – „Lietuvos rytui” aiškino L. Capicchioni, lygindamas per karjerą sutiktus šimtus skirtingų tautybių krepšininkų. – Lietuviai išsiskiria savo išsilavinimu.
Jie labai profesionalūs, protingi ir ne tokie savanaudžiai kaip daugelis kitų, todėl rinkoje išlaiko išskirtinę savo vertę.”
Nors šiuo metu „Interperformances” rūpinasi daugiau kaip 300 žaidėjų, o Manu Ginobili vilki „San Antonio Spurs” aprangą NBA lygoje, Lietuvoje agentūra prarado turėtas pozicijas.
Dabar jai dar priklauso 10 krepšininkų iš Lietuvos, bet nė vieno jų nėra Europos čempionatui besirengiančioje šalies rinktinėje.
– Lucky, kodėl po ilgos pertraukos vėl atvykote į Lietuvą? – L. Capicchioni pasiteiravo „Lietuvos rytas”.
– Vieniems vasara – atostogos, bet mums – karščiausias darbo metas. Vakar buvau Stambule, o rytoj keliausiu į Barseloną.
Vilniuje turėjau ne vieną susitikimą dėl mūsų agentūros ateities reikalų Lietuvoje.
Krepšinio verslas – lyg „Monopolio” žaidimas. Dabar mes atsilikome, bet vėl galime laimėti.
Praradome teritorijos, bet turime vėl grįžti. Mes ruošiamės stipriai pradėti kovą iš naujo.
– Jūsų agentūros Šlovės galerijoje daug ryškiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių, bet vėliau ne vienas perėjo pas kitą agentą, o dabar jau neturite nė vieno rinktinės žaidėjo. Kodėl?
– Nei A. Sabonis, nei Ž. Ilgauskas mūsų niekuomet nepaliko. Taip pat kaip P. Danilovičius ar T. Kukočas ir daugelis kitų senosios kartos žaidėjų, nes jie rimti, išauklėti pagal kitas tradicijas ir visuomet laikėsi savo žodžio.
Deja, dabartinė žaidėjų karta turi kitokių vertybių ir dažnai elgiasi labai neatsakingai. Todėl net bijau pagalvoti, kokia gali išaugti naujoji žaidėjų karta.
Vienu metu jie gali turėti tris agentus ir lakstyti nuo vieno prie kito. Taip dabar daro serbai – kartais net nežinai, kuris tikrasis jų agentas.
Krepšininkai sako: pirmiausia surask man darbą, tada aš pasirašysiu sutartį su tavimi. Bet taip elgiasi tik vaikai, kurie niekuomet negalvoja apie ilgalaikes pasekmes.
Lietuvoje atsirado daug serbų ir kitų agentų, kurie ypač mėgsta nešvarius sandėrius. Žaidėjai susivilioja jų pažadais tikėdamiesi, kad uždirbs daugiau.
Galbūt jie iš tiesų gali pasirašyti vieną auksinį kontraktą, bet aš netikiu tokiomis pasakomis. Žmonės turi pirmiausia patys nudegti nagus, kad įvertintų tiesą.
– Šarūnui Jasikevičiui padėjote pasirašyti pirmąjį kontraktą, bet po to jis tapo Maurizio Balducci klientu. Šaras neslėpė, jog jį sužavėjo, kad tuomet dar mažai kam žinomas italas skyrė jam ypač daug dėmesio, nuolat skambindavo ir net atvažiuodavo aplankyti be išskirtinės progos.
– Ar jūs žinote visą tiesą apie Šarūną?
- Prisimenu, kaip grįžome iš 1998 metų pasaulio čempionato Graikijoje, kur Šarūnas žaidė labai nedaug. Susitikęs su Lietuvos rinktinės treneriais klausiau, kodėl jie taip nepasitiki jaunu įžaidėju.
Po studijų NCAA Šaras buvo talentingas, bet dar ne aukščiausio lygio žaidėjas. Po sezono Vilniuje nusprendėme pasirašyti sutartį su Liublianos „Olimpija” klubu. Slovėnijoje jis uždirbo tik 80 tūkst. Vokietijos markių, bet būtent ta sutartis nulėmė visą jo karjerą.
Niekuomet nesistengiau būti nei žaidėjų auklė, nei jų gyvenimo draugė. Šaras perėjo pas M. Balducci, vėliau pasirašė sutartį su „Barcelona”, bet vargu ar prieštaraus, kad svarbiausias jo karjeros perėjimas buvo sutartis su „Olimpija”.
– Nusivylęs Š.Jasikevičius tuomet aiškino, kad jūsų agentūra tiesiog per didelė ir negali deramai pasirūpinti visais žaidėjais. Kaip vertinate tokius priekaištus?
– Jūs žaidžiate šachmatais? Šiame žaidime dažniausiai laimi tas, kuris ant lentos turi daugiau figūrų.
Šis dėsnis galioja ir krepšiniui. Kuo daugiau turi žaidėjų, tuo daugiau turi ir galios.
Kuo daugiau užimi rinkos, tuo geriau ją pažįsti. Kuo daugiau pasirašai sutarčių, tuo daugiau darai įtakos visai rinkai ir gali būti naudingas savo klientams.
Mes turime savo biurus ir savo atstovų 14 pasaulio šalių. Kai Paulius Jankūnas žaidė „Chimki”, juo rūpinosi Rusijoje dirbantis mūsų žmogus. Lygiai taip pat mūsų žaidėjais rūpinamasi Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kitur.
Taip, mūsų agentūra didelė, ji atstovauja per 300 žaidėjų, bet mūsų kompanijos viduje viskas organizuota lyg vienoje šeimoje.
Daug patyriau dirbdamas su P. Danilovičiumi. Jis – kietas vaikinas, kasdien man skambindavo ir klausinėdavo: „Po velnių, Lucky, kur tu esi?”
Tai gerai, nes labai mėgstu ir gerbiu tokius vaikinus. Mūsų darbe labai svarbu bendravimas, ir jis turi būti abipusis.
Bet ar jūs kasdien skambinate savo advokatui? Ar advokatas skambina jums kiekvieną dieną? Skambinate tik tuomet, kai turite problemą ir reikia ją spręsti.
„Kokia tavo problema, kodėl tu man skambini?” – klausdavau P. Danilovičiaus, kol galiausiai jis viską teisingai suprato.
Bet yra tokių, kurie skambinėja kas penkias minutes.
Kai kurie žaidėjai įsitikinę, jog agentas jiems turi paskambinti kasdien. Tai maži vaikai.
Mano darbas – spręsti žaidėjų problemas, o ne plepėti apie orus. Tai labai paprasta.
– Lietuviai – uždaro būdo, todėl sunku patikėti, kad dauguma jų mėgsta paplepėti apie orus. Kodėl Lietuvoje jūsų agentūra prarado lyderės pozicijas?
– Gerbiu žaidėjų pasirinkimą, kai jie išeina pas kitą agentą turėdami tam priežasčių. Bet aš nesu auklė.
Lietuvoje ilgus metus turėjau atstovą, kuriuo per daug pasitikėjau. Jis ėmė manyti, kad yra pats geriausias agentas pasaulyje, bet nesirūpino savo tiesioginiu darbu.
Būtent todėl dabar norime Lietuvoje atkurti savo reputaciją.
Geras agentas turi ne tik sudarinėti sutartis, bet ir padėti kurti žaidėjo vertę. Turi pats investuoti, auginti ir ugdyti krepšininkus.
Labai svarbu tinkamai parinkti pirmą klubą, nes šis žingsnis gali lemti visą žaidėjo karjerą.
Mes daug padėjome A.Sabonio krepšinio mokyklai. Ne vienus metus jai skyrėme finansinę paramą (po 250 tūkst. dolerių per sezoną. – Red.). Natūralu, kad po to rūpinomės talentingiausių jos auklėtinių karjera.
Nors iš pradžių daug praradome, investavome lėšas, nes tai buvo gera idėja. Mes buvome lyderiai ir pirmieji nuraškėme Lietuvos krepšinio rinkos vaisius.
Dabartinė mūsų situacija Lietuvoje man primena Serbiją. 1999-aisiais ten turėjome 20 žaidėjų. Po penkerių metų – nė vieno, o dabar vėl turime 5 labai talentingus žaidėjus.
Reikia auginti žaidėją nuo mažens. Pavyzdžiui, Nemanja Bjelica – grynas mūsų produktas. Mes jį suradome dar vaiką ir užauginome. Serbai ilgai net nežinojo, kad toks žaidėjas egzistuoja.
Likęs Serbijoje Nemanja būtų pražuvęs, o šią vasarą dėl jo varžėsi geriausi Europos klubai.
Reikia daug dirbti ir investuoti, kad tavo žaidėjo karjera susiklostytų sėkmingai.
– Lietuvos jaunimo rinktinės nuolat laimi medalius Europos čempionatuose, bet vėliau tik vienetai pasiekia patį aukščiausią lygį. Ir NBA skautai, ir vyrų komandų treneriai pabrėžia, kad Lietuvoje užauga vis mažiau individualiai stiprių krepšininkų. Kodėl vis mažiau lietuvių domina Eurolygos klubus?
– Lietuva – turtinga talentų šalis, bet šiuolaikinis jaunimas nori mažiau dirbti.
Turbūt jaunų žaidėjų pastangos per treniruotes nėra tokios intensyvios, kokios turėtų būti.
Kai prieš 20 metų pirmąsyk atvykau į Kauną dėl Ž.Ilgausko, Lietuva buvo labai skurdi šalis. Tuomet buvo ne tik visiškai kitas pasaulis, bet ir kita žmonių mąstysena.
Palikome A.Sabonio mokyklą ne todėl, kad nenorėjome daugiau bendradarbiauti. „Žalgiris” pasakė, kad jiems nereikia mūsų paramos.
Natūralu, kad klubai patys nori labiau kontroliuoti savo mokyklas, bet jauniems žaidėjams trūksta platesnio lango į pasaulį.
Žaidėjas negali virti tik savo sultyse. Jis turi judėti, jeigu nori tobulėti, susipažinti su skirtingomis krepšinio mokyklomis.
Kodėl Donatas Motiejūnas pasiekė NBA? Todėl, kad jo karjera buvo gerai suplanuota, jis ne vienus metus praleido Trevize, kur „Benetton” jį labai saugojo ir sudarė visas sąlygas tobulėti.
Skirtingos kultūros užgrūdina žaidėją ir padaro psichologiškai tvirtesnį. Netikiu, kad vienos sistemos mokykla yra gerai, nes tuomet būsi nukaltas pagal vieną kurpalį.
– LKL klubai už užsienietį krepšininką turi mokėti 15, o už lietuvį – net iki 42 proc. įvairių mokesčių. Kaip vertinate šį skirtumą?
– Tai tikra nesąmonė. Suprasčiau, jeigu ir vietos, ir savam krepšininkui reikėtų mokėti tik po 15 proc. mokesčių. Taip, beje, dabar yra Turkijoje.
Italijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, išskyrus Baskų kraštą, visi turi mokėti 50 proc. mokesčių.
Bet jūsų sistema labai netobula. Vyriausybė pirmiausia turėtų rūpintis savo žmonėmis – juk uždirbtus pinigus savas žaidėjas namie ir išleis, ir investuos.
O užsienietis tik pasiims algą ir po sezono iškeliaus namo.
Man tiesiog nesuvokiama, kaip jūsų Vyriausybė gali prioritetus taip apversti aukštyn kojomis.
– Šįmet Prancūzijos čempionu tapo ir Eurolygoje žais „Nanterre” klubas, kurio biudžetas – vos 2,4 mln. eurų, o daug žaidėjų uždirba vos po 5 tūkst. eurų per mėnesį. Kaip vertinate šio klubo sėkmę?
– Tai neįtikėtina. Tokiu klubu galima tik žavėtis.
– Bet šis pavyzdys gali tiesiogiai atsiliepti ir jūsų kišenei. Kaip dabar turės pasiteisinti agentai, kai kelis kartus daugiau uždirbantys treneriai ir žaidėjai pralaimėjo?
– Per savo karjerą niekuomet negalvojau tik apie save.
Prieš tapdamas agentu dirbau treneriu, buvau ir iki šiol esu komandos savininkas.
„Rimini” klube, kuris mums priklauso Italijoje, žaidėjai taip pat gauna tik po 5 tūkst. eurų.
„Nanterre” pergalė naudinga Europos krepšiniui, nes tai labai teigiamas pavyzdys visiems.
Krepšiniui tikrai nereikia Machiavelli taisyklių, kurios iki šiol gajos serbų ir turkų krepšinyje.
Šią vasarą su keliais klubais derėjausi dėl N.Bjelicos. Kiti agentai jam kasdien siūlo – tik ateik pas mane, ir iš karto turėsi geresnį kontraktą.
Bet jei esi iš tiesų geras agentas, neviliok žvaigždės, o surask naują talentą. Taip, kaip padarėme mes. Nuolatos už nugaros girdžiu konkurentų kalbas: Capicchioni jau per senas, per turtingas, o jo agentūra – per didelė.
Visi galvoja apie lengvus pinigus – nori iš kitų vogti žaidėjus, bet nenori sunkiai dirbti.
– Kokį didžiausią kontraktą esate pasirašęs per karjerą?
– NBA po 10 mln. dolerių per metus gavo ir A. Sabonis, ir Ž. Ilgauskas.
Europoje – per 3 mln. eurų buvo ir Theo Papalouko, ir Jorge Garbajosos sutartys.
– Šią vasarą ne vienas klubas buvo priverstas susiveržti diržus, o du Italijos klubai net atsisakė dalyvauti Eurolygos varžybose. Ar krizė labai atsiliepė krepšinio rinkai?
– Ekonomikos krizė neišvengiamai palietė visus.
Bet prisimenu pirmuosius savo žingsnius. Kai pradėjome šį verslą, pinigų krepšinyje taip pat nebuvo daug. O krizė padarys ir vieną labai naudingą dalyką – ji atsijos pelus nuo grūdų.
Bus daug agentų, kurie tokiomis sąlygomis negalės išsilaikyti ir pasitrauks iš šio verslo.
Krepšinio rinką būtų galima palyginti su nekilnojamojo turto burbulu. Bet ten po krizės bent pastatai lieka, o sprogus krepšinio burbului – nieko, nes komandos neduoda apčiuopiamo pelno.
– Kaip įsivaizduojate savo agentūros ateitį?
– „Interperformances” įkūriau tikrai ne tam, kad jos veikla nutrūktų tuomet, kai pasitrauksiu.
Mano sūnus taip pat yra sporto agentas, todėl jis perims reikalus, kai išeisiu į pensiją. Džiaugiuosi, kad dabar agentūroje dirba ypač daug veiklaus jaunimo.
Iki šiol išlaikome savo komandas Traiskirchene (Austrija), Riminyje (Italija), Podgoricoje (Juodkalnija), Čechove (Rusija).
Kiekvieną vasarą jaunus talentus kviečiame į stovyklą į Riminyje. Jiems nuperkame lėktuvo bilietus ir garantuojame visišką išlaikymą.
Neseniai atidarėme atstovybę Kinijoje, nors ten tikrai nėra lengva krepšinio rinka.
Jau keletą metų ieškome jaunų futbolo talentų ir investuojame į juos. Mano anūkas taip pat žaidžia futbolą, bet šios veiklos vaisius tikriausiai jau ragaus mano sūnus.
Turime ambicingų planų – Lietuva iš jų tikrai nėra išbraukta.
Devynios žvaigždės
Garsiausių „Interperformances” klientų sąraše netrūksta Lietuvos krepšininkų.
Į agentūros šlovės galeriją įtraukti 9 lietuviai: A.Sabonis, Ž.Ilgauskas, Š.Jasikevičius, R.Javtokas, L.Kleiza, J.Mačiulis, S.Štombergas, M.Andriuškevičius, E.Žukauskas.
