Krepšinio ekspertais patampa visi – nuo dėl nuolatinių rungtynių transliacijų burnojančių antrųjų pusių, iki vietoje nenustygstančių rinktinės gerbėjų.
Žmonės mėgsta prognozuoti. Bent jau mintyse spėliojame, kurią vietą krepšininkai užims šį kartą. Jei spėjimas pasiteisina, dažnai galite išgirsti „o ką aš sakiau?“ Kitu atveju, kartais rinktinei adresuojamas ne vienas keiksmažodis.
Ne išimtis – kitų sporto šakų žvaigždės. Portalas lrytas.lt apklausė šešis žymius Lietuvos sportininkus.
Tiesa, atletai patys kremta sportininkų duoną ir yra kantresni už žiūrovus. Juk jie savo kailiu patiria, ką reiškia nudžiuginti arba nuvilti tautą.
Virgilijus Alekna, Algimantas Liubinskas, Andrejus Zadneprovskis, Jevgenijus Šuklinas, Aleksandras Kazakevičius ir Rita Pivoriūnaitė dalijosi įspūdžiais apie susidomėjimą krepšiniu, rinktinės palaikymą ir lietuvių galimybes Europos čempionate.
Virgilijus Alekna (disko metikas): Kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, esu krepšinio aistruolis. Apie krepšinį žinau daug. Kai rungtynes rodo televizija, praktiškai niekada jų nepraleidžiu. Kai tik turiu galimybę - visada pasižiūriu. Dažniausiai rungtynes stebime šeimos rate. Tai man įdomiausias ir paprasčiausias variantas. Esu ramus sirgalius.
Tai bus gerokai atsinaujinusi rinktinė. Bet norėtųsi, kad krepšininkai patektų į šešetuką. Aišku, slapčia norisi, kad vyrai galėtų kovoti ir dėl medalių. Ar kartų kaita negąsdina? Na, ji turi būti. Jei ši rinktinė gerai užsirekomenduos, turėtų žaisti Rio de Žaneiro olimpiadoje. Manau, kad artėjantis Europos čempionatas tikrai nėra toks turnyras, kuriame žūtbūt reikia iškovoti aukštą vietą. Svarbiausia - kad komanda susistyguotų ir subręstų kaip rinktinė. Manyčiau, jog jei pavyks susižaisti, rezultatas ateityje turėtų būti geras.
Algimantas Liubinskas (buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris): Seku rezultatus, naujienas. Bet nėra taip, kad sėdėčiau ir stengčiausi nepraleisti nė vienerių rungtynių. Aišku, kai žaidžia Lietuvos rinktinė, pasižiūriu mačą. Bet, pavyzdžiui, stipriausi mūsų šalies klubai nebėra lietuviški, turi daug užsieniečių, todėl man neįdomu. Savo ruožtu nacionalinės komandos rungtynes stebiu mielu noru ir su dideliu pasitenkinimu. Tiesa, krepšinyje esu tik žiūrovas. Palyginimui, futbolo mačus aš žiūriu įdėmiai, analizuoju. Kadangi man jau per 60, su amžiumi emocijos aprimę.
Į rinktinę atėjo patyręs aukšto lygio treneris. Jis turi federacijos užnugarį, todėl dėl bet kurio kluptelėjimo nebus priekaištaujama. Tikiuosi gero rezultato. Kartų kaita - natūralus dalykas. Taip ir tūri būti. Šis procesas būna skausmingas tik tada, kai yra pavėluotas, bet kai viskas vyksta lygiagrečiai, tik į naudą. Esu prieš visus keliamus kažkieno reikalavimus. Susirenka žaidėjai ir treneriai, kurie pagal savo galimybes puikiai žino, kokius tikslus gali išsikelti. Galbūt čia toks užsilikęs sovietinis metodas, kad reikia kelti reikalavimus. Man tai – svetima.
Visada domiuosi jaunų žaidėjų įsiliejimu, bet neturiu vieno ryškaus favorito. Man patikdavo, kai rinktinę į priekį vesdavo Linas Kleiza. Dabar į komandą įsilieja Jonas Valančiūnas, Mantas Kalnietis bando perimti žaidimo organizavimą. Visada patiko su šypsena žaisdavęs Šarūnas Jasikevičius.
Andrejus Zadneprovskis (Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidentas, buvęs penkiakovininkas): Krepšinį stebiu su itin dideliu susidomėjimu. Tiesa, daugiausiai pasitenkinu rezultatais. Bet, kai rinktinė žaidžia Europos ar pasaulio čempionatuose, visuomet ją seku ir palaikau. Nori nenori, krepšinis yra krepšinis ir jis kelia didelį ažiotažą. Krepšinį žiūriu vien dėl įdomumo. Jei demonstruojamas aukšto lygio žaidimas, tai kodėl gi ne. Vis dėlto nesu iš tų aistruolių, kurie važinėtų paskui komandą per visą pasaulį.
Kiek stebiu, rinktinė dar tik formuojasi. Manau, kad bent į ketvirtfinalį komanda turėtų patekti. Krepšiniui visada keliami aukščiausi reikalavimai. Kaip ir kiekviename sporte. Kai parodomi aukštesni rezultatai, sirgalių apetitą numalšinti būna labai sudėtinga. Visi nori tik pergalių.
Be lietuvių, labiausiai palaikau JAV ir Argentinos rinktines, ispanus. Labiausiai patinkantis žaidėjas? Visų laikų geriausias - Arvydas Sabonis. O iš dabartinių – daro įspūdį Jono Valančiūno žaidimas, dar patinka Simas Jasaitis. Visame pasaulyje dabar geriausias LeBronas Jamesas? Bet mano favoritas - Michaelas Jordanas. Dar nuo vaikystės laikų stebėjau jo žaidimą su malonumu.
Jevgenijus Šuklinas (kanojininkas): Mėgstu krepšinį. Ir pačiam patinka jį žaisti. Tik nesu milžiniškas kurios nors vienos komandos gerbėjas. Aišku, kai rungtynes rodo per televiziją, visada pažiūriu ir kanalo neperjungiu. Tiesa, retai turiu galimybę stebėti jas per televiziją, todėl dažniausiai peržiūriu tik rezultatus. Stebėti internetu besikeičiantį rezultatą ir aprašomą mačo eigą kartais man netgi būna ir įdomiau. Vis dėlto, kai turiu laiko, smagu žiūrėti rungtynes ir per televiziją, ypač - didesnėje draugų kompanijoje. Nesu emocingas sirgalius. Kaip sportininkas, esu įpratęs į viską žiūrėti ramiai.
Ko tikiuosi iš krepšininkų? Jei laimės auksą, bus labai gerai (juokiasi). Manau, kad visi sportininkai turi būti maksimalistai, todėl norėtųsi geriausio rezultato. Lietuvos rinktinėje neturiu vieno mėgstamiausio žaidėjo. Man labiausiai patinka komanda, ne individualūs krepšininkai. Visgi krepšinis - komandinė sporto šaka. Įdomiau žiūrėti, kai tarpusavyje susiderinusi komanda atlieka gražius derinius, o ne tada, kai yra vienintelis išskirtinis žaidėjas.
Aleksandras Kazakevičius (imtynininkas): Krepšinį žiūriu retai - nesu didelis šios sporto šakos sirgalius. Kai žaidžia Lietuvos rinktinė, kartais pasižiūriu, kaip jai sekasi. Tiesa, nebūna taip, kad planuoju stebėti rungtynes didelėje kompanijoje. Kaip išeina, taip. Taigi, stebėdamas rinktinės žaidimą nebūnu emocingas.
Sunku pasakyti, kaip vyrams seksis Europos čempionate. Rinktinė atsinaujinusi, todėl nežinau, ar jie bus susižaidę. Bet bus įdomu. Kaip minėjau, nesu didelis krepšinio gerbėjas, tačiau turbūt stebėsiu Europos čempionatą ir palaikysiu rinktinę. Ar reikalauju iš rinktinės pergalių? Žinoma, kad visuomet norisi matyti saviškius laimint. O kai rinktinei nesiseka, išgyvenu. Bet šis jausmas turbūt yra įgimtas visiems lietuviams.
Rita Pivoriūnaitė (kiokušin karatė meistrė): Su krepšiniu draugauju tada, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Dėl darbo sporto naujienų tinklalapyje, priverstinai turiu peržiūrėti krepšinio naujienas, bet paprastai tik domiuosi rezultatais. O daugiau gilintis ir analizuoti žaidimo nematau prasmės, nes nesu nei treneris, nei žaidėjas - tik žiūrovas.
Vis dėlto, kai rinktinė žaidžia tarptautiniuose turnyruose, stengiuosi nepraleisti nė vienerių rungtynių. Ypač, kai jos svarbios. Bet viena krepšinio nežiūriu. Esu labiau prie tų, kurie krepšinį žiūri dėl kompanijos - smagiau, kai yra daugiau bendraminčių. Tiesa, iš vietos per rungtynes dėl emocijų nešokinėju (juokiasi).
Žvelgiant iš žiūrovo pusės, galima tikėtis pirmos vietos ir po to visus apkaltini, jei tai neįvyksta. Bet žiūrint iš savo kaip sportininkės pusės, svarbiausia, kad vyrai padarytų viską, ką gali. O kiek gali, pamatysime. Be abejo, norisi kuo aukštesnės vietos, tačiau sportininkas yra individas, kuriam ne visada pasiseka. Kiek galės, tiek pasidžiaugsime.
Kadangi Lietuva yra krepšinio šalis, be abejo, rinktinei reikia kelti aukščiausius reikalavimus. Ir apskritai, iš kiekvienos komandos ar sportininko reikia prašyti aukščiausių rezultatų. Ir nesvarbu, kad tai gali būti sunkiai tikėtina. Visada reikia tikėtis geriausio.
Vieno patinkančio žaidėjo neįvardyčiau, visi jie savitai geri. O pati esu ta patriotė, kuri serga už Lietuvą ir kitų rinktinių žaidimą stebiu tik tada, kai jos žaidžia su mūsiškiais.
