Kalnas numeta kamuolį Delnui, šis atiduoda Lincei, Lincė – Doncei, tas – Džoniui ir pastarasis deda į krepšį.
Lietuvos krepšinio rinktinėje visi turi pravardes. Na, ne visi – niekas nedrįsta familiariai kreiptis į Joną Kazlauską. Bet visi kiti – turi.
Tos pravardės – nepiktos, neįžeidžiančios. Tiesiog darbinės. 25 vyrų kolektyvas – 12 krepšininkų ir 13 trenerių, medikų, masažuotojų, vadybininkų, administratorių – daug savaičių leidžia drauge. Todėl norom nenorom tampa tarsi šeima su savomis bendravimo taisyklėmis.
Dauguma pravardžių gimusios iš žaidėjų vardų ir pavardžių.
Mantas Kalnietis yra Kalnas, Tomas Delininkaitis – Delnas, Linas Kleiza – Lincė, Jonas Mačiulis – Joncė, Donatas Motiejūnas – Doncė ir tik retsykiais DiMo. Mindaugas Kuzminskas – Kuzia, Martynas Pocius – Marčius, Renaldas Seibutis – Reno, Robertas Javtokas – Robinis.
Jeigu kas nors kalba apie abu Lavrinovičius, tada jie – Broliai. Jei reikia pašaukti kurį nors vieną – tada Darekas ir Kšysia. O retsykiais – Leikus.
Kažkada „Šilutės” komanda LKL čempionate turėjo 210 cm ūgio 125 kg svėrusį milžiną Raimondą Leikų. Bet dabartinėje rinktinėje niekas negali dorai paaiškinti, kodėl vienas ar kitas Brolis pavadinamas Leikumi, kai paskutinis ateina į komandos autobusą važiuojant į treniruotes ar rungtynes.
O tai jau nerašyta taisyklė, kad Lavrinovičiai autobuse pasirodo paskutiniai. Nevėluoja – pabandykit taip pasielgti pas J.Kazlauską – bet ateina paskutiniai.
Kadangi Joncė yra J.Mačiulis, kitas rinktinės Jonas – Valančiūnas yra Džonis. O taip pat – Raptorius, nes žaidžia „Toronto Raptors” arba Vilkas, nes yra šį gyvūną išsitatuiravęs.
Gerokai išradingiau vienas kitą vadina rinktinės nežaidėjai – bet tik tarpusavyje; krepšininkai į vyresnius taip kreiptis nedrįsta. Abu J.Kazlausko asistentai pravardes atsinešė į žaidimo Kauno „Žalgiryje” laikų ir rinktinės senbuvis Juozas Petkevičius neleis sumeluoti, kaip jos atsirado.
Gintaras Krapikas šaukiamas Vytu, nes anuomet visame Kaune garsėjo Vytas iš Petrašiūnų, auginęs krapus. Todėl Krapiko pavardė pagimdė žalgiriečiui pravardę Vytas.
Darius Maskoliūnas yra Švarcas. Į „Žalgirį” atvykęs įžaidėjas buvo itin liekno sudėjimo. Tokios progos komandos aštrialiežuviai nepraleido: Maskoliūno pavardė kažkam į galvą pamėtėjo žodį „muskulai”, kitaip sakant – raumenys. O pasaulyje raumeningiausias tada buvo Arnoldas Schwarzeneggeris ir taip Darius tapo Švarcu.
Pats J.Petkevičius krepšininkams daugybę metų yra Juozukas, Juzė. Gydytojas Vytenis Trumpickas – Vycka.
O kito rinktinės daktaro Rimtauto Gudo pravardė – visai ne pravardė. R.Gudas vadinamas Profesoriumi ir toks jis - kasdieniame darbe: Kauno klinikų ortopedas traumatologas yra profesorius medicinos mokslų daktaras.
Nacionalinė komanda turi ir savo Kunigą – atstovą spaudai Liną Kunigėlį. Irgi nežinia kodėl, bet jį D.Maskoliūnas ima ir pavadina Satana.
Atrodo, rinktinėje išlenda ir kitokių pravardžių – griežtesnių. Tačiau apie jas vyrai pašaliniams nešneka. „Negi visiems pasakosi, kaip namuose šauki žmoną ir vaiką”, - burną užsisiuva kalbiausias Lietuvos krepšininkas K.Lavrinovičius. Jam rinktinė – lyg šeima ir toli gražu ne viską reikia nešti už namų sienų.
Kas parašyta jų pasuose rinktinės nariams primena J.Kazlauskas. Viešos pravardės neturintis - kuris krepšininkas išdrįs pasakyti, kaip jis supykęs bent jau mintyse pavadina trenerį? - strategas visus šaukia tikraisiais vardais.
„Kaip čia atrodys, jei aš juos per rungtynes pravardžiuosiu?”, - sako J.Kazlauskas.
Bet treneris be to neišsivertė, kai dirbo Kinijoje. O ką daryti, jei komandoje - trys Li ir keturi Wangai. Kad visiems būtų lengviau dirbti, treneris iš Lietuvos pats sugalvodavo žaidėjams pravardes kinų kalba – pavyzdžiui, vienas Wangas būdavo Didysis, kitas – Mažasis. Kinai nepyko – nieko asmeniško. Toks darbas.
Lietuvos rinktinėje J. Kazlauskas verčiasi be pravardžių net tada, kai per minutės pertraukėlę apšaukia bet kurį savo krepšininką. Nieko asmeniško. Toks darbas.
