Raidės „VEF“ sovietmečiu buvo puikiai žinomos visiems Baltijos kraštų gyventojams. Latvijos sostinės Valstybiniame elektrotechnikos fabrike (Valsts Elektrotehniskā Fabrika) pagamintas ir šiomis trimis raidėmis pažymėtas radijo imtuvas kas rytą buvo įjungiamas kone kiekvieno lietuvio, esto ar latvio namuose.
Vienas garsiausių Latvijos prekės ženklų, kuris toli už Latvijos ribų buvo žinomas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tapo ir vienu Latvijos krepšinio simbolių.
Tiesa, VEF klubas nepasiekė tokių skambių pergalių, kaip vyrų Rygos ASK ar moterų Rygos TTT, tačiau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje tapo tvirtu Latvijos krepšinio lyderiu, o prieš kelerius metus užsibrėžė tikslą susigrąžinti prarastas pozicijas.
Perėmė „Spartaks“ žaidėjus
Krepšinyje VEF pavadinimas atsirado 1958 metais. Tuo metu Baltijos kraštuose buvo pradėta sovietinių sporto organizacijų pertvarka ir pamažu uždaromi „Spartako“ sporto draugijai priklausę skyriai.
Reformos palietė ir vieną stipriausių Latvijos krepšinio komandų Rygos „Spartaks“, kuri formaliai baigė savo gyvavimą, bet iš tikrųjų tik pakeitė iškabą – nurodymas ją globoti duotas VEF fabrikui. Naują pavadinimą gavusią komandą sudarė buvę „Spartaks“ krepšininkai, o jos treneriu tapo buvęs „Spartaks“ treneris, 1939 metų Europos vicečempionas Alfredas Krauklis.
A.Krauklis dar „Spartaks“ ekipoje buvo subūręs nemažai gabiausių jaunų Latvijos krepšininkų, su kuriais keliskart iškovojo kelialapį į SSRS pirmenybes, tad ir VEF starto pozicijos buvo gana tvirtos. Naujajai Rygos komandai nuo pat jos formalaus įkūrimo atstovavo ne vien Latvijoje pagarsėję Visvaldis Eglitis ir Cezaris Ozeris, po metų prisidėjo Olgertas Jurgensonas ir Juris Kalninis (tiesa, šis gynėjas VEF žaidė labai trumpai). Visi šie krepšininkai vėliau žaidė SSRS rinktinėje, iškovojo Europos pirmenybių ar olimpinių žaidynių medalių.
Stiprią sudėtį subūrusi VEF jau 1958 metais pirmą kartą tapo Latvijos čempione (šio titulo niekam neatidavė dar tris sezonus), o 1960 metais debiutavo SSRS pirmenybėse ir iškart laimėjo bronzos medalius.
VEF ir ASK dvikovos
Tuo metu, kai kūrėsi VEF komanda, Latvijos sostinėje buvo kitas labai stiprus krepšinio klubas – Rygos ASK.
Aleksandro Gomelskio treniruojami ASK krepšininkai skynė pergales ne vien SSRS pirmenybėse. Jie 1958 metais tapo pirmaisiais Europos čempionų taurės laimėtojais, o po to stipriausiam žemyno klubui skirtą prizą iškovojo dar du kartus.
Suprantama, kaimynystėje atsiradusiai VEF ekipai nebuvo svarbesnės užduoties negu aplenkti ASK klubą. Tačiau tai padaryti pavyko tik 1960-aisiais. Po to į priekį vėl išsiveržė ASK.
Jėgų santykis pasikeitė tik 1964 metais, Latvijos krepšinio vadovybei nusprendus visus geriausius žaidėjus sutelkti VEF klube. Iš ASK į VEF grįžo J.Kalninis, perėjo du geriausi to meto Latvijos krepšininkai Janis Krūminis ir Valdis Muižniekas.
Sustiprintas VEF aplenkė pagrindinius varžovus, bet SSRS čempionato medalius laimėjo tik 1966 metais, kai antrą kartą užlipo ant trečiojo garbės pakylos laiptelio.
Tai buvo J.Krūminio ir V.Muižnieko kartos gulbės giesmė. Dar šeštajame dešimtmetyje žibėję žaidėjai vienas po kito baigė karjerą, o naujų žvaigždžių Latvijos krepšinis neišugdė. VEF pradėjo ristis žemyn ir 1969 metais iškrito iš SSRS pirmenybių aukščiausiosios lygos.
Beje, po poros metų iš aukščiausiosios lygos į A klasę iškrito ir kita Rygos komanda ASK.
Įsižiebė nauja žvaigždė
Žemiausią tašką VEF komanda pasiekė 1976 metais, kai SSRS pirmenybių pirmojoje lygoje (taip 1975 metais buvo pervadinta A klasė) užėmė 16-ąją vietą. Kitaip tariant, visų SSRS komandų rikiuotėje nusmuko į 28-ąją poziciją.
Didžiausias nuosmūkis sutapo su kitu įvykiu, tapusiu VEF atspirties tašku ir naujo pakilimo pradžia. Tais pačiais 1976-aisiais komandoje debiutavo vienas gabiausių ne tik Latvijos, bet ir visos SSRS krepšininkų Valdis Valteris.
Juoduosius marškinėlius auksinę ranką turėjęs gynėjas pirmą kartą apsivilko būdamas vos 18-os, bet greitai tapo VEF lyderiu ir komandos vedliu į aukščiausiąją lygą.
Jau 1977-aisiais VEF iškovojo teisę žaisti tarp stipriausiųjų ir aukščiausioje lygoje kovojo iki pat SSRS iširimo.
O V.Valteris visą devintąjį dešimtmetį buvo ryškiausia VEF žvaigždė ir vienintelis tvirtas Latvijos atstovas SSRS rinktinėje. 30 taškų per rungtynes šiam gynėjui buvo norma, 40 – nieko ypatingo, 50 – ne riba.
V.Valterio rekordas
Įdomu, kad V.Valteris sunkiausiai taškus rinkdavo žaisdamas su Kauno „Žalgiriu“. Į kauniečių krepšį jis yra įmetęs daugiau nei 40 taškų, bet būtent per rungtynes su „Žalgiriu“ latvių snaiperis dažniausiai palikdavo aikštę nesukrapštęs nė 10 taškų.
O labiausiai nuo V.Valterio kentėjo abu Maskvos klubai CSKA ir „Dinamo“. 1983 metais per rungtynes su „Dinamo“ ekipa V.Valteris pasiekė SSRS čempionato rezultatyvumo rekordą – įmetė 69 taškus.
Kad pasiektų rekordą, V.Valteris turėjo net 58 minutes. Mat tą sezoną SSRS pirmenybėse rungtynės buvo žaidžiamos 48 minutes (keturi kėliniai po 12 minučių – kaip NBA), o per mačą su „Dinamo“ prireikė dviejų pratęsimų. Kita vertus, FIBA varžybose tuo metu dar nebuvo tritaškių metimų, o rekordinėje dvikovoje V.Valteris per pratęsimą buvo priverstas palikti aikštę dėl penkių pražangų.
Lyderio praradimas nesustabdė jo komandos draugų. VEF laimėjo įsimintinas rungtynes rezultatu 155:152!
Turėjo silpnų vietų
Nors V.Valteris greitai tapo viena ryškiausių SSRS čempionato žvaigždžių, savo komandoje jis buvo vienišas karys. Lygiaverčių partnerių V.Valteris neturėjo, todėl VEF dažniausiai užimdavo vietas turnyro lentelės viduryje.
VEF ypač trūko pajėgių aukštaūgių. Rygos klubo vadovai bandė spręsti šią problemą dairydamiesi pastiprinimo kitose respublikose, bet rusas Aleksandras Karavajevas, o po to ukrainiečiai Igoris Melnikas bei Andrejus Bondarenka (beje, abu ukrainiečiai subyrėjus SSRS atstovavo ir Latvijos rinktinei) nebuvo pajėgūs kovoti su Arvydu Saboniu, Vladimiru Tkačenka, Oleksandru Belostenu ar kitais galingiausiais SSRS komandų milžinais.
O ir V.Valteris turėjo silpnų vietų. VEF lyderis nepasižymėjo stabilumu ir neretai piktnaudžiaudavo individualiais veiksmais. Net jei V.Valteris varžovams atseikėdavo pusšimtį taškų, tai Rygos ekipai negarantuodavo teigiamo rezultato.
Trečioji bronza
Likimo ironija – V.Valteris karjerą baigė nelaimėjęs nė vieno SSRS pirmenybių medalio, o VEF tarp prizininkų pateko iškart po to, kai ryškiausia devintojo dešimtmečio žvaigždė atsisveikino su Rygos komanda.
Trečią ir paskutinį kartą bronzos apdovanojimus VEF iškovojo 1991 metais, iš SSRS pirmenybių pasitraukus nepriklausomybę paskelbusių Lietuvos ir Gruzijos komandoms.
Latvija tuo metu taip pat jau buvo atsiskyrusi nuo SSRS, tačiau šios šalies, kaip ir Estijos, komandos nusprendė toliau dalyvauti sąjunginėse varžybose. O sumažėjus konkurencijai tapo pagrindinėmis krepšinio varžybų favoritėmis.
Tą sezoną aukso medalius laimėjo Talino „Kalev“ krepšininkai. VEF ekipa, kurios branduolį sudarė Gundaras Vėtra, Karlis Muižniekas, broliai Igoris ir Raimondas Migliniekai, A.Bondarenka, turnyro pusfinalyje nusileido būsimiems čempionams, tačiau mažajame finale įveikė Maskvos CSKA ekipą ir po 25 metų pertraukos iškovojo bronzos medalius.
1991-1992 metų sezone Rygos klubas startavo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos čempionate, bet turnyro viduryje iš jo pasitraukė, o netrukus po to VEF buvo visai išformuotas.
VEF atgimimas
Į krepšinį VEF sugrįžo po pusantro dešimtmečio. Atkurti klubą 2007 metais ėmėsi V.Valteris, radęs jam rėmėjų, susitaręs dėl pavadinimo teisių, atlikęs didžiąją dalį kitų organizacinių darbų ir pats ėmęsis treniruoti VEF krepšininkus.
„Su VEF praėjo 25 mano gyvenimo metai. Negalėjau žiūrėti į Latvijos krepšinį be VEF“, - kodėl atgaivino garsų klubą, paaiškino V.Valteris.
VEF jau debiuto sezoną užėmė trečiąją vietą Latvijos lygoje, bet V.Valterio siekiai buvo kur kas didesni. 2010-aisiais jo komanda pirmą kartą pateko į šalies pirmenybių finalą, o 2011-aisiais laimėjo aukso medalius.
Nuo tada VEF klubas niekam neužleidžia Latvijos krepšinio lyderio pozicijos ir nuolat atstovauja šaliai antrame pagal svarbą Senojo žemyno turnyre Europos taurėje.
Prie VEF atgimimo prisidėjo ir lietuviai. Stipriausią Latvijos komandą nuo 2011 metų pavasario treniruoja Ramūnas Butautas, o pergalėmis Latvijos pirmenybių finale pastaraisiais metais džiaugėsi ir Antanas Kavaliauskas bei Donatas Zavackas.