Portalas lrytas.lt pateikia keletą potencialių kandidatų ir jų galimybes diriguoti geriausiems šalies krepšininkams.
Šis treneris kantriai lipo į gerbiamų Europos trenerių olimpą. Savo vertę jis įrodė darbu Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje, daug gražių akimirkų atnešė ir Maskvos srities „Chimki“ klubui. Galiausiai abiem ekipoms R.Kurtinaitis padovanojo po Europos taurę.
Specialistas garsėja gudriais taktiniais manevrais. Jo komandos turi aiškų žaidimo braižą. Panašu, kad jau atėjo laikas R.Kurtinaičio sugebėjimus išvysti ir braižant Lietuvos rinktinės derinius. Rimas Kurtinaitis ar Jonas Kazlauskas? Pastaraisiais metais krepšinio gerbėjai nuožmiai diskutuoja, kuris iš jų geresnis. Logiška, jei vienam pasitraukus iš rinktinės, beliktų patikrinti kitą.
Tiesa, pralaimėjimas Ostendės „Telenet“ ekipai Eurolygos atrankos ketvirtfinalyje kirto specialisto reputacijai. Bet aukščiausio lygio Lietuvos krepšinio trenerių rinka nėra tokia didelė, kad R.Kurtinaitį būtų galima nedvejojant nurašyti.
Vis dėlto didžiausia kliūtis – R.Kurtinaičio santykiai su LKF. „Aš nebendrauju su federacija. Esu išsakęs savo nuomonę ne kartą, bet niekas negirdi. Mes – Arvydas, Valdemaras Chomičius, Šarūnas Marčiulionis, aš – 1990 metais pradėjome Lietuvos krepšinį. Bet nesame federacijoje. Ten yra žmonės, kurių mes nepažįstame“, – patys už save kalba trenerio žodžiai.
Blogiausia, kad R.Kurtinaitis pats, bent jau kol kas, neturi jokio noro dirbti su rinktine. Kaip pats minėjo, toks jo nusistatymas – kokiems penkeriems metams.
Kas galvojo, kad Jonas Kazlauskas yra labai griežtas, turėtų geriau susipažinti ir su T.Pačėso darbo metodika. Vienas būdų tai padaryti – „Youtube“ paieškoje įrašyti stratego pavardę. Pirmieji du vaizdo įrašai leis susidaryti tam tikrą įspūdį apie alytiškio discipliną.
Pastaruoju metu diskutuojama, kad galbūt T.Pačėsui jau taip pat atėjo metas atlikti nacionalinės komandos testą. Tačiau pusantrų metų jis braižo ne krepšinio komandos derinius, o Jungtinės lygos planus.
Gdynės „Asseco Prokom“ ekipą T.Pačėsas paliko 2012 metų vasarį. Be darbo Lenkijoje, trenerio duonos dar krimto dvidešimtmečių rinktinėje, kuri Europos jaunimo čempionate užėmė penktąją vietą.
Ar tokia dosjė ne per siaura ketvirtos planetos rinktinės trenerio kėdei? Kita vertus, nėra pernelyg iš ko rinktis, o nesuteikęs galimybės, nesužinosi.
Būtų keista, jei prieš metus treneriui ištarus „sudie“, vėl tektų kviesti jį į rinktinę. Bet Kęstutis Kemzūra greičiausiai įtaria, kad būsimų rinktinės trenerio žvalgų žiūronai bus nukreipti ir į jį.
Pernai su Lietuva K.Kemzūra žengė iki ketvirtfinalio, užpernai mūsų šalyje rinktinę nuvedė iki penkto laiptelio, o tai, kas įvyko prieš trejus metus, prisimename su pasigėrėjimu. Be lyderių į Turkiją nuvykusi nacionalinė komanda uraganišku tempu įžūliai nuskynė bronzą.
Vis dėlto daug kas bronzinį pasirodymą nurašė sėkmei, o pastarųjų metų K.Kemzūros rezultatai klubuose kol kas nežėri laimėjimais. Pavyzdžiui, praėjusį sezoną „Asseco Prokom“ ekipoje K.Kemzūra išsilaikė tik iki gruodžio vidurio.
Dabar jis diriguoja Čekijos čempionams, tačiau įvertinti K.Kemzūros progresą bus galima tik pasibaigus sezonui, kai bus aišku, kaip toli Nimburko ČEZ nužygiavo Europos turnyruose. Bet federacija tiek laiko neturės.
Pats K.Kemzūra objektyviai vertina savo galimybes: „Niekada nesakyk niekada, bet pirmiausia turi būti vertas, kad užimtum šias pareigas. Turi turėti pasitikėjimą. Panašiai kaip ir žaidėjas. Treneris turi sublizgėti, jo treniruojama komanda turi pasiekti gerų rezultatų. Dabar neužduodu sau tokių klausimų. Noriu save realizuoti Nimburke.“
Dar vienas buvęs Lietuvos rinktinės treneris. Po 2009 metų rugsėjo jis sulaukė milžiniškos kritikos bangos. Treneri J.Kazlauskai ir gerbiamas A.Saboni, tikrai didesnės už tą vienkartinę bangelę Slovėnijoje.
R.Butautas bandė susigrąžinti reputaciją tų pačių metų gruodį prisijungdamas prie Kauno „Žalgirio“, bet trenerius kaip kojines keitęs Vladimiras Romanovas išspyrė jį iš Laikinosios sostinės po dviejų mėnesių.
Kaunietis tyliai ramiai pasitraukė į kaimyninę Latviją ir tapo Rygos VEF galva. „Braliukus“ jis treniruoja iki šiol. Latvijoje R.Butautas susižėrė visus trofėjus, o Europoje pasirodė garbingai.
Bet tik tiek. Pripažinkime, norint treniruoti tokią rinktinę, kaip Lietuvos, kaip minėjo K.Kemzūra, reikia nuveikti dar daugiau. Užsienio specialistas
Rimas Kurtinaitis į trenerio kėdę nesėda dėl savo ambicijų. Tomas Pačėsas nori darbuotis Jungtinėje lygoje arba tiesiog netinka nacionalinei komandai dėl patirties stokos. Antra galimybė R.Butautui arba K.Kemzūrai nesuteikiama. Kas tada?
Lietuvos trenerių aruodai tokiu atveju išsemti, todėl gali tekti dairytis į užsienį. Ten pasirinkimas kur kas didesnis ir apsistoti bent ties keliomis pavardėmis būtų sudėtinga. Kita vertus, užsienio strategams vadovauti tokiai garsiai krepšinio valstybei būtų didelė garbė. Ir puiki galimybė pasididinti vertę rinkoje.
Vėlgi, užsienio trenerio pakvietimas būtų labai rizikingas žingsnis. Taip pat ir egzotika. Per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją krepšinio rinktinei nėra vadovavęs joks užsienietis. Todėl užsieniečio kandidatūros svarstymas krepšinio šalyje greičiausiai būtų sutiktas su nemaža priešprieša.
Šioje situacijoje galbūt netgi būtų galima rasti panašumų su žaidėjo natūralizavimu. Kaip žinia, federacija nekartą kategoriškai atmetė tokią galimybę.
Treneris X
Yra gausybė kitų trenerių, bet jų patirtis aukščiausio lygio žaidime turbūt per maža dideliems nacionalinės komandos marškinėliams. Vis dėlto yra žmogus, kurį pakviesti būtų labai rizikinga, tačiau ir smalsu – tai Kazys Maksvytis.
Specialistas susižėrė auksą visuose įmanomuose turnyruose su 1992 metais gimusių krepšininkų karta, o praėjusį sezoną su Klaipėdos „Neptūnu“ po septynerių metų pertraukos užėmė trečiąją vietą. Solidžiai pradėtas ir šis sezonas.
Kita vertus, trenerio autoritetas – per mažas Lietuvos krepšinio žvaigždėms. K.Maksvyčiui kaip treneriui dar reikia subręsti ir pasiekti skambių pergalių klubiniame krepšinyje. Ne veltui jis juokavo, kad ateityje būtų smagu su savo auksine 1992 metų karta susitikti vyrų rinktinėje. Bet vargu ar susitikimas su Jonu Valančiūnu ar kitais įvyks jau pasaulio čempionate Ispanijoje. K.Maksvyčiui galimybę palikime ateičiai.
Verdiktas
Jonai Kazlauskai, lik. Ne veltui šis specialistas tituluojamas geriausiu Lietuvos strategu. Be R.Kurtinaičio, greičiausiai nėra jokio kito šalies trenerio, kurio atvykimą į nacionalinę komandą priimtume ramia sąžine.
Taip, J.Kazlausko rinktinė strigo Slovėnijos kalnuose. Taip, jį kritikavo ir nemažai gerbėjų, ir žiniasklaida (o tai, beje, yra visiškai visiškai normalu ir buvo daroma protingai, kitaip nei dramatizuoja A.Sabonis). Vis dėlto J.Kazlausko kariauna laimėjo sidabrą, o ateityje apsišlifavusi galėtų išlaikyti tą aukštai iškeltą kartelę.
Jei J.Kazlauskas į rinktinę nebeatsigręš, esamoji ar būsimoji krepšinio federacija gali atsidurti aklavietėje.
