Meilė. „Vis dar mėgaujuosi krepšiniu. Man vis dar labai patinka treniruotis. Tai – beprotiška. Noriu išlikti šioje srityje, nes gyvenime daugiau nieko taip gerai nesugebu. Kalbant apie mano meistriškumą, suprantu, kad kas dingo, tas dingo. Visada suvokiau savo galimybių ribas. Pavyzdžiui, atletiškumo stoką ir panašiai. Todėl buvo svarbu individualiai stiprinti techninius dalykus. Pastaraisiais metais norėdamas išlikti aukščiausiame lygyje, turėjau keisti miego ir mitybos įpročius.“
Vaikai. „Pirmiausia, bandysiu atkalbėti vaikus nuo krepšinio. Bet panašu, kad nepavyks, nes sūnus (Lukas, gimęs 2012 m. – Red.) pakvaišęs dėl krepšinio. Prašysiu jų žaisti komandai, nes ji – svarbiausia. Jei komanda laimi, tampi geresniu žaidėju, nei esi iš tikrųjų.“
Svajonių penketas. „Aš, Dimitris Diamantidis, Anthony Parkeris, Dejanas Bodiroga ir Nikola Vujčičius, treneris – Željko Obradovičius. Aišku, reiktų, kad Željko sutiktų mus treniruoti, nes visi penki esame gan pašėlę vyrukai, todėl reiktų mus sutvardyti.“
Ž.Obradovičius. „Jis yra pats tobuliausias treneris. Kai kurie treneriai susitelkia tik gynybai, kiti duoda laisvę komandai. O Željko visur sugeba rasti viduriuką. Ir ne tik krepšinyje. Jis žino, kada būti griežtam, kada – maloniam. Jis labai jaučia žaidėjus.“
Istorija. „Eurolygos finalo rytą 2003 metais Svetislavas Pesičius (tuometinis „Barcelona“ treneris. – Red.) mus išmetė iš treniruotės, nes nebuvome susikaupę. Nežinau, kaip galima būti nesusikaupus Eurolygos finalo rytą. Galbūt jis norėjo mus taip motyvuoti arba jam iš tikrųjų taip pasirodė.“
Trys miestai. „Barselona – mėgstamiausias mano miestas. Tel Avive praleidau geriausius karjeros metus. Atėnuose buvau ilgiausiai. Visuose trijuose miestuose jaučiausi kaip namie. Dabar turiu vaikų, todėl sunku kitus persikelti. Reikia priimti tokius sprendimus, kad vaikams patiktų ten gyventi. Vėliau norėčiau gyventi Barselonoje, bet žmona graikė, todėl ji gali turėti savo nuomonę (Juokiasi.).“