Tuomet Vilniaus „Lietuvos rytas“ 78:74 nugalėjo Kozanio „Makedonikos“ ir žengė į Eurolygą.
„Džiaugėmės iki ryto, - nusijuokė 38-erių krepšininkas. - Tik aš pakeisčiau vietą. Ne Belgijoje daryčiau finalą, nes ten žmonės tuo nesidomi. Mieste praktiškai niekas nežinojo, kad vyksta finalas.
Išėjome į miestą, o dirbo tik viena kavinukė ir joje - švenčiantys „Lietuvos ryto“ sirgaliai.“
Į finalą „Lietuvos rytas“ pateko pusfinalyje įveikęs Valensijos „Pamesa“ ekipą. Ispanų barjeras lietuviams buvo baisesnis nei finalas.
„Ten buvo toks didelis žvaigždynas. Įveikus „Pamesa“ tapo daug lengviau. „Makedonikos“ sudėtis taip pat buvo gera, bet psichologiškai buvo lengviau. Be to, žinojome, kad Graikijos komandos išvykoje prasčiau žaidžia“, - prisiminė A.Šležas.
Iš Lietuvos atvykusių sirgalių palaikomi vilniečiai galingai pradėjo rungtynes ir viso mačo metu turėjo solidžią persvarą. Tačiau rungtynių pabaigoje ją išbarstė, o varžovai grąžino intrigą.
„Makedonikos“ buvo kažkiek sutrikę, bandė žaisti po vieną, jiems nesisekė, o mes pagavome savo bangą ir pirmavome. Atrodė, kad visiems, kas išeina i aikštę, sekasi. Tiek gynyboje, tiek puolime.
Bet kaip visada atsipalaidavome ir vos neprisižaidėme. Kai liko 4 taškai jaučiau, kad kojos ne vienam žaidėjui ir žiūrovui drebėjo. Nieko, toks ir turi būti finalas.
Iš klubo nebuvo jokio spaudimo, tai svarbiausia žaidėjui. Tada jis dirba savo darbą. Ir komplektacija buvo gera. Visose pozicijose turėjome po vieną patyrusį ir vieną jauną žaidėjus. Pavyzdžiui, patyrusį Tyrone'ą Nesby ir Simą Jasaitį. Robertas Štelmacheris tuo metu buvo geriausias įžaidėjas Europos taurėje.
Mūsų tikslas buvo taurė ir mes jį įvykdėme“, - nusišypsojo A.Šležas.
Šią pergalę krepšininkas iki šiol laiko svarbiausia savo karjeroje, kurią su komanda iškovojo tarptautinėje arenoje.
„Lietuvos ryte“ 200 cm ūgio lengvasis krašto puolėjas praleido dešimtmetį. Per tą laiką jis tris kartus tapo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionu (2000, 2002 ir 2006 metais), laimėjo Europos taurę ir žaidė finale, dukart laimėjo Baltijos krepšinio lygos (BBL) čempionatą (2006 ir 2007 metais), 2006-aisiais buvo išrinktas naudingiausiu LKL finalo serijos žaidėju.
Taško krepšininko karjeroje A.Šležas dar nepadėjo. „Trakų“ komandoje jis yra žaidžiantysis trenerio asistentas ir ekipos garbę gina Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) varžybose.
Daug metų sostinės ekipai atidavęs krepšininkas trokšta dirbti trenerio darbą, tačiau svajoti apie „Lietuvos ryto“ stratego postą negrįsta.
- „Lietuvos ryte“ žaidėte dešimtmetį. Kokie buvo tie metai?
- Nė vieno blogo žodžio negaliu pasakyti. Išaugino mane kaip krepšininką, gavau daug patirties, su daug trenerių, žaidėjų susipažinau. Su kai kuriais iki dabar bendraujame.
Iš klubo liko labai šilti prisiminimai. Dauguma žaidėjų norėtų būti visą karjerą vienoje komandoje. Nes tie blaškymaisi iš komandos į komandą naudos nepriduoda. Man pasisekė.
Be to, laimėjome kelis kartus LKL ir BBL pirmenybes, ir net Europos taurę. Teko pabūti ir naudingiausiu LKL finalo serijos žaidėju. Daug pasiekėme su „Lietuvos rytu“.
- Tikriausiai per tą laiką buvo ne tik džiugių akimirkų?
- Pats skaudžiausias pralaimėjimas - „Žalgiriui“. Ypač finale ir sezono pabaigoje. Ir kai pralaimi „Žalgiriui“ - žalgiriečiai kelias savaites dar džiaugiasi, o tu liūdi. Čia būdavo principinė kova, visus metus ruošdavomės.
Dar buvo skaudus pralaimėjimas Eurolygos atrankos turnyre Splito „Croatia osiguranje“ komandai (2001-2002 metų sezonas. - Red.). Pirmąsias rungtynes namie laimėjome 16 taškų skirtumu, o išvykoje pralaimėjome 17 taškų ir nepatekome.
Skaudžiai pralaimėjome ir Europos taurės ketvirtfinalyje Jeruzalės „Hapoel“ komandai (2003-2004 metų sezonas. - Red.). Tiek nedaug trūko, tada sakėme, kad kitais metais laimėsime ir laimėjome.
Tačiau, žinoma, pralaimėjimai „Žalgiriui“ yra skaudžiausi. Nes tada būna visai kitas nusiteikimas, tada vienas kitą perplėšti galime tiek žiūrovai, tiek žaidėjai.
- Pirmą kartą nukarūnuoti „Žalgirį“ LKL čempionate „Lietuvos rytui“ pavyko 2000-2001 metų sezone.
- Ten tikriausiai buvo dar didesnis džiaugsmas nei laimėjus Europos taurę (juokiasi). Nes mes net neįsivaizdavome tuo metu, kad galime laimėti. Galvojome: pasipriešinkime gražiai, tada bus gerai.
Žinoma, labai stengėmės, nes „Žalgiris“ buvo varžovas numeris vienas. Dar atsimenu, kad pirmąsias finalo serijos rungtynes jiems pralaimėjome apie 20 taškų. Tuomet visi jau lyg ir nurašė, sakė vėl neįdomus finalas bus. Bet tuomet mūsų komanda buvo tokia jauna ir ambicinga.
O koks džiaugsmas buvo! Kaip mes vis sukritę buvome, galėjome prispausti vienas kitą. Kiek Arvydas Macijauskas iš džiaugsmo šokinėjo. Buvo kažkas nerealaus. Įbėgome į rūbinę, išbėgome. Šampaną pyliau ant Arvydo (Macijausko. - Red.) galvos.
O kaip žmonės džiaugėsi, kas dėjosi lauke. Fantastika! Niekas netikėjo, kad mes galime laimėti ir nuo tada jau pradėjome įrodinėti ko esame verti.
Klubo įkūrėjas, amžiną atilsį, Algimantas Ližaitis sakė, kad po trejų metų tapsime čempionais. Taip ir buvo.
2005-2006 metų sezone tikrai galvojome, kad laimėsime finalą, bet tikėjomės, kad lengviau pavyks tai padaryti. Tačiau rungtynės baigdavosi vos kelių taškų skirtumu. Nors ir laimėjome seriją 4:0, bet visos rungtynės buvo sunkios.
- „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynėse niekada netrūko emocijų. Ne tik tribūnose, bet ir aikštėje. Kokie buvo žaidėjų santykiai už aikštės?
- Jokios priešpriešos nebuvo. Visada po pralaimėtų rungtynių gaudavom žalgiriečių žinutes. Jeigu mes laimėdavom – mes rašydavome jiems (juokiasi).
Aikštėje turi būti piktas, bet po kelių savaičių prasidėdavo rinktinės stovykla, ten gi ir „Lietuvos ryto“, ir „Žalgirio“ žaidėjų būdavo. Ten viskas labai gerai. Visi bendrauja, pikti yra tik aikštėje.
- Dar bendraujate?
- Pabendraujame. Su Virginijumi Sirvydžiu, jis praktiškai man aprodė Vilnių, daug informacijos suteikė. Iki šiol bendraujame, esame vienas kito vaikų krikšto tėvai. Tai reiškia, kad ta draugystė yra artima.
Ir su Kęstučio Šeštoko šeimyna bendraujame, ir su Javtokais. Susiskambinu ir su Martynu Gecevičiumi, Artūru Jomantu, Steponu Babrausku, tik, kad jie jaunesni. Su Ramūnu Šiškausku susiskambiname, nes jis toks ramesnis.
- Per savo karjerą dirbote su nemažai Lietuvos ir užsienio trenerių. Ar skiriasi mūsų šalies specialistų darbas nuo svetimšalių?
- Skirtingos treniruotės būdavo. Lietuvių treniruotės būdavo daugiau grindžiamos taktika, o užsieniečiai norėdavo labai greito, kieto krepšinio ir daug šaukdavo.
Patikėkite, kas buvo su Zmago Sagadinu ir Vlade Djurovičiumi. Užsieniečiams patikdavo žaidėjai, kurie atiduodavo širdį treniruotėse, tuomet treneris bandydavo išnaudoti tą žaidėją aikštėje. Jeigu tai, ką darai treniruotėse, išnaudosi ir aikštėje – pas jį žaisi. Aš tikrai žaisdavau. Tiek pas V.Djurovičių, nors buvo alinančios treniruotės, be laisvadienių, tiek pas Z.Sagadiną.
Atsimenu, kai jis pirmą kartą atėjo. Mes žaidėme Marijampolėje ir jis po dviejų kėlinių jau ant mūsų rėkė, net nepažinodamas. O per pirmąjį susirinkimą Zmago pasakė: kas esate vedę, galite išsiskirti, nes nebus laiko būti namie.
Jam treniruojant pusę dienos praleisdavome salėje. Kiekvieną dieną vykdavo ilgos treniruotės, vaizdo įrašų peržiūra. Ir nuo pirmos minutės, jei treniruotė trukdavo dvi valandas, tai jis tas dvi valandas ir rėks.
- Bet ar į naudą žaidėjams tokios alinančios treniruotės?
- Buvo sakoma, kad kas pas jį atžaidė metus ar du, gali eiti į bet kokį Europos klubą. Užgrūdina. Žinoma, sunku. Bet jei žaidėjui 23-27 metai, pats jėgų žydėjimas, tai turi įrodyti. Tuo metu baisiai sunku, bet dabar kai pagalvoju: na ir kas?
Man geriausias iš užsieniečių trenerių buvo Nevenas Spahija. Jis buvo labai protingas, kada reikia – bus sunki treniruotė, kai reikia – ir anksčiau paleis. Pavyzdžiui, treniruotė vyksta, jis sako: „Šiandien labai gerai sekasi, vyrai. Eikite namo.“ Tada išeidavome jausdamiesi pakylėti ir dar sugrįždavome pamėtyti. Turėjome salę, tai tik mėtyk, tobulink metimą, judesius, nes žinai, kad nepavargai, kad treneriui patiko treniruotė. Tuomet ir motyvacija didesnė pamėtyti.
Būdavo, kai sunki treniruotė, po 2,5-3 val. ir dar siūlo pasilikti pamėtyti. Tuomet gali jam tik tokius tris paprastus žodžius pasakyti, nes nebėra sveikatos. O prie N.Spahijos buvo labai gerai.
- O lietuviai? Dirbote su Jonu Kazlausku, jis šiuo metu laikomas geriausiu Lietuvos treneriu.
- Aš tą pripažįstu. Jis kartais dėl tokių smulkmenų užrėkdavo. Tuo metu pagalvodavome, kam to reikia, bet reiškia reikėdavo. Dėl to jis ir yra geriausias, nes nori, kad viskas būtų padaryta maksimaliai gerai.
Gerai buvo tas, kad jeigu žaidėjui tą dieną sekasi, tai bandys aplink jį sukti žaidimą. Kiti to neišnaudoja, numodami, kad pasisekė ir tiek.
Treniruotės būdavo sunkios, bet su mintimi, kurią jis norėdavo perteikti. Jonas tikrai šiuo metu yra geriausias ir džiaugiuosi, kad sugrįžo į rinktinę. Jis ir kaip žmogus puikus. - Minėjote, kad galvojate apie trenerio karjerą. Ką panaudosite iš jus mokiusių trenerių?
- Vis pagalvoju, užsirašau ką iš to trenerio paimčiau, ką iš to. Iš kiekvieno yra ko pasimokyti. Nežinau, kaip dėl to rėkimo. Aš pats toks truputį gal rėksnys (šypsosi). Bet reikia mokėti tai panaudoti.
Kartais reikia surikti, kad žaidėjas išsibudintų. Nes būna tokių, kurie tik atlieka darbą ir nieko nenori papildomai gero padaryti. Jam pasakė bėgti – jis bėga, daugiau nieko. O surikus vėl kitaip būna.
Tas pats Z.Sagadinas, nors ir rėkdavo, bet buvo labai protingas taktikoje. Jis išaiškindavo kiekvieną smulkmeną. V.Djurovičius bandė paimti griežtumu.
Tačiau nors tuo metu trenerį ir bloguoju minėdavome, tačiau susitikus apsikabiname, pasišnekame. Šilti prisiminimai išlieka.
Sharonas Druckeris nors ir trumpai užsibuvo, gal pusmetį, bet man asmeniškai labai patiko. Susitikome po šešerių metų, kaip seni pažįstami.
- Didžiąją savo karjeros dalį „Lietuvos ryte“ praleidote kaip žaidėjas. Ar svajojate kada nors treniruoti šią komandą?
- Tikriausiai antros tokios svajonės nebegausiu. Viena svajonė jau išsipildė, tiek metų čia praleidau. Kažin, ar dar kartą pasiseks.
- Bet norėtumėte?
- Tai aišku. Kiekvienas treneris nori. Nežinau nė vieno trenerio, kuris nenorėtų treniruoti „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“. Visi nori, nes čia yra aukščiausias lygis. Iš klubo vadovybės, vadybos viskas yra suorganizuota labai gerai, tu tik rodyk rezultatą ir jie bus tikrai labai geri.
O svarbiausia, kad jau turi savo salę. Šiltą, gerą salę. Nors gal čia kaip žaidėjui svarbiau. Treneriui svarbu prie savęs turėti kažkiek gerų žaidėjų. Nebūtinai superinius 5-6, užtenka kelis, bet svarbu, kad jie būtų kaip kumštis. Kad žaidėjai ir treneriai būtų draugai, o ne priešai.
Mano, kaip trenerio, tokia yra vizija – bendrauti su žaidėjais ir stipriai bendrauti. Būti draugais. Aikštėje, rungtynėse turi rodyti, kad esi treneris, bet autobuse gali ir kortomis palošti.
- Jums teko žaisti prieš Arvydą Sabonį, kai jis karjeros pabaigoje grįžo į „Žalgirį“? Aikštėje jautėsi jo autoritetas?
- Sabonis yra Sabonis. Kai jis aikštėje – žinok, kad jau pralaimėjai. Nieko negalėjome padaryti. Kai jis žaidė „Žalgiryje“ finale nieko negalėjome padaryti. Kėlinį ar du pasispardėme, bet pralaimėjome 20 taškų.
Sabonis stovi po krepšiu, jis vadovauja, pro ji neprasiverši, jis blokuose arba gausi stogą.
Atsimenu, prieš finalą Robertui Javtokui sakiau: Robi, tu šiandien turi apibėgti Sabonį, vis tiek jaunesnis greitesnis. Apibėgsi, lengvai taškus pelnysi ir mums bus viskas gerai.
Rungtynės vyksta, Robis bėga į puolimą kartu su Saboniu. Sakau Robertui: patrauk truputį, patrauk. Sako: sveikatos nebeturiu.
O Robertas toks darbinis arklys, bet atsistumdė kelias minutes, pavargo, nes tokį milžiną po krepšiu stumdyti nėra lengva. Gal Sabonis net nejautė, kad Javtokas jį stūmė. Tais metais prieš Sabonį tikrai įdomu buvo pažaisti.
- Kai 2004-aisiais buvo atidaryta „Siemens“ arena, sirgalių netrūkdavo. Dabar situacija pasikeitė. Kaip manote kodėl?
- Žiūrovas yra labai išrankus, jei nebus rezultato jis neis.
Pats kiek buvau salėje, nemačiau jos pilnos, tik su „Žalgiriu“ kai žaidė buvo pilna arena. Bet atsimenu, kai buvau žaidėjas, būdavo toks triukšmas, kad nieko nesigirdėdavo, o dabar jis toks nėra.
Nežinau, kiek tada būdavo decibelų, bet man atrodo, kad žiūrovai stipriau rėkdavo ir palaikydavo. Dabar atrodo, kad jie ateina ir ranka numoja: ai, pralošia. Gal mes tada mažai pralaimėdavome, kad į mūsų rungtynes taip rinkdavosi? (Šypsosi.)
Tuo metu tikrai daug žmonių sirgo „Lietuvos rytu“. Gal pasikeitė kažkas. Gal nepatinka, kad užsieniečių žaidėjų tiek yra? Bet ir pas mus buvo. Nors pas mus užsieniečiai buvo tokie darbiniai, jie ardavo. Dabar kai pasižiūriu į kai kuriuos, tai nesuprantu, kaip jie čia atsirado.
- Kaip manote, ar šiais metais „Lietuvos rytas“ turi galimybių iškovoti trečiąją taurę?
- Aš visada tikiu, kad jie turi laimėti. Šitas treneris (Aleksandras Petrovičius. - Red.) gali įnešti teigiamo vėjo, gal paruoš psichologiškai stipriai. Geri atsiliepimai apie jį yra Europoje.
Jo brolis Draženas buvo mano idealas. Teko apsilankyti Kroatijoje Draženo muziejuje. Gal jų šeima sustiprins „Lietuvos rytą“ ir nuves toliau nei šiemet Eurolygoje jiems pavyko pasiekti.
