Dabar jis yra vienas pavojingiausių snaiperių Europos krepšinio arenose ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos atakų lyderis, Europos taurės varžybose renkantis po 16,8 taško.
Tačiau kai M.Gecevičius pirmą kartą pasibeldė į krepšinio mokyklos duris, jo niekas neišgirdo.
Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje jis tąkart neįveikė vikrumo ir greičio testų – „eglutę“ ir „gyvatėlę“ su kamuoliu atliko ne taip greitai, kaip buvo reikalaujama atrankoje.
25 metų krepšininkas visą karjerą turėjo mokytis, kaip nuryti nuoskaudas ir dirbti dar daugiau, kad taptų tokiu žaidėju, koks yra dabar.
Ūgį išpranašavo vaikystėje
Š.Marčiulionio krepšinio akademijos duris jis atidarė antruoju bandymu – po metų, praleistų kitoje Vilniaus krepšinio mokykloje.
Tada buvo atlikti skaičiavimai: atsižvelgę į jo ir abiejų tėvų ūgį treneriai išpranašavo, kad Martynas išaugs iki 193 cm.
„Taip ir įvyko. Galėjo daugiau išpranašauti“, – nusijuokė M.Gecevičius.
Tokio ūgio pakanka atakuojančiajam gynėjui, bet neužtektų priekinės linijos žaidėjui, koks M.Gecevičius iš pradžių buvo krepšinio akademijoje.
„Dažniausiai žaisdavau po krepšiu, nes pagal ūgį savo grupėje buvau vienas aukščiausių, – prisiminė M.Gecevičius. – Bet vieną vasarą visi mano komandos draugai paaugo po 10–15 cm, o aš likau koks buvęs.“
M.Gecevičiui teko keisti poziciją, taip pat ir metimo techniką, kuri tuo metu, kaip pats prisipažįsta, buvo baisi.
Tėvas mokė atakuoti greitai
Po šimtą papildomų metimų per dieną padėjo. Krepšinis su šešeriais metais vyresniu broliu Marijumi bei jo draugais lauko aikštelėje – irgi.
Bet daugiausia įtakos taiklumui ir tam stulbinančiam metimo staigumui, kuris M.Gecevičių išskiria Europoje, turėjo tėvas.
Su Valdu Gecevičiumi, dirbančiu Lietuvos krepšinio federacijoje vadybininku, Martynas ne vieną vasarą praleido mėtydamas į krepšį betoninėje kiemo aikštelėje prie namų Gineitiškėse.
„Aš nesu labai aukštas ar greitas, tad stengiausi būti stiprus kuo nors kitu. Treniruodavausi, kad mesčiau kuo staigiau, o dabar viskas pavyksta natūraliai. Per rungtynes net nejaučiu, kad išmetu kamuolį staigiai“, – sakė M.Gecevičius.
Be to, augdamas Vilniuje jis matė neblogą pavyzdį.
„Arvydas Macijauskas irgi greitai išmesdavo kamuolį. Kai augau, Macas buvo pačioje viršūnėje, – buvusį „Lietuvos ryto“ snaiperį prisiminė M.Gecevičius. – Man labai patikdavo, kaip jis sugeba žaisti.“
Lūžis įvyko numetus svorio
Daugybė pratybų kieme ir Š.Marčiulionio krepšinio akademijoje M.Gecevičiui padėjo greitai kopti karjeros laiptais.
Būdamas 16-os jis debiutavo Vilniaus „Sakaluose“, o būdamas 18-os jau buvo rezultatyviausias šios komandos žaidėjas, kai sulaukė pasiūlymo pereiti į „Lietuvos rytą“.
2006 metais Kaune švilpiant sirgaliams M.Gecevičius laimėjo Baltijos lygos Žvaigždžių dienos snaiperių konkursą ir įrodė, kaip pats tada sakė, „jog nėra grybas“.
Tą patį sezoną jis įmetė 22 taškus į „Žalgirio“ krepšį per LKL finalo seriją matematikos egzaminų mokykloje išvakarėse.
2006 metais Europos jaunimo (iki 18 metų) čempionate Graikijoje ir 2008 metais Europos jaunimo (iki 20 m.) pirmenybėse Latvijoje, kur žaisdamas kartu su Donatu Motiejūnu rinko po 20,5 taško, M.Gecevičius su bendraamžiais iškovojo sidabro medalius.
Tačiau ne viskas buvo taip pasakiškai lengva.
Nors 2009 metais Turine (Italija) „Lietuvos rytas“ laimėjo Europos taurės turnyrą ir visus titulus Lietuvoje, tą sezoną vilniečių treneris Rimas Kurtinaitis dažniausiai palikdavo M.Gecevičių ant atsarginių suolo.
„Tuomet labai nervinausi, kad negaunu žaisti, ir gal todėl daug valgydavau vakarais. Buvau pasiekęs net 100 kg svorį, nors dabar sveriu tik 90“, – pripažino M.Gecevičius.
Per vasarą įvyko lūžis. Su rezervine Lietuvos rinktine nuvykus į Kiniją intensyvus žaidimas, o gal dar labiau neįprastas maistas lėmė, kad iš Azijos M.Gecevičius grįžo 5 kg lieknesnis.
Vilniuje vasarą jis dirbo dar daugiau ir numetęs dar kelis kilogramus prieš sezoną jau išgirdo trenerio pažadą.
„R.Kurtinaitis mane išsikvietė ir iškart pasakė: šį sezoną žaisi daug. Taip ir buvo“, – prisiminė M.Gecevičius, iš atsarginio žaidėjo staiga pavirtęs vienu komandos lyderių.
Vilniečio taiklumas padarė įspūdį ir Pirėjo „Olympiakos“ klubui, į kurį M.Gecevičius perėjo 2011 m., Graikijoje praleido du sezonus ir dusyk tapo Eurolygos čempionu.
Pataikė 30 tritaškių iš eilės
Grįžęs į „Lietuvos rytą“ šį sezoną M.Gecevičius Eurolygos reguliariajame čempionate buvo antras pagal tritaškius, per 10 rungtynių pataikęs 27 (44,3 proc.).
Lyg ir viskas paprasta: kuo staigiau meti, tuo sunkiau varžovui uždengti. Ne taip paprasta staigiai metant pataikyti. Bet M.Gecevičius tai sugeba.
Komandai persikėlus į Europos taurės varžybas jo tritaškių taiklumas siekia 52 proc.
Jo gebėjimas pataikyti stebina ne tik varžovus, bet ir savus.
„Atvykus į Vilnių mane labiausiai nustebino Martynas, – sakė „Lietuvos ryto“ puolėjas Juanas Palaciosas. – Daugelyje gerų klubų atsiranda vaikinų, apie kuriuos kalbama: „Jis – geras metikas.“ Bet Martynas – iš tiesų geras metikas.“
„Lietuvos ryto“ žaidėjai tuo gali įsitikinti per treniruotes, kai M.Gecevičius šlifuoja metimus.
„Neskaičiavau, kiek tritaškių iš eilės esu pataikęs, bet sykį apie 30 yra pavykę. O baudų – apie 60 iš eilės“, – bandė prisiminti M.Gecevičius.
Jei jis turėtų progą laimėti gaiviųjų gėrimų pilną šaldytuvą, kurį per „Lietuvos ryto“ rungtynių pertrauką metimais nuo aikštės vidurio kartais bando laimėti sirgaliai, didelė tikimybė, kad šaldytuvas atsirastų jo namuose.
Jis yra išlošęs pinigų, šokolado, sulčių per mini rungtynes, kartais rengiamas po „Lietuvos ryto“ ir Lietuvos rinktinės treniruočių, žaidėjams atakuojant iš aikštės vidurio. Kartą iš taip toli M.Gecevičius yra pataikęs tris kartus paeiliui.
Per rungtynes neįmanoma gyventi tik tritaškiais, todėl M.Gecevičius kasmet ieško būdų, kaip papildyti savo atakų arsenalą.
Greitas puolimas, žaidimas du prieš du, dvitaškiai metimai išnirus iš užtvarų, išprovokuotos pražangos yra kiti svarbūs snaiperio privalumai.
Du sezonus Graikijoje M.Gecevičius per treniruotes žaisdavo prieš Vassilį Spanoulį ir iš naudingiausio praėjusio Eurolygos sezono žaidėjo mokydavosi.
„Jis nėra bėgikas, nešoka labai aukštai, bet yra mąstantis žaidėjas, mokantis pasinaudoti savo kūnu aikštėje, – apie V.Spanoulį kalbėjo M.Gecevičius. – Stengiausi iš jo išmokti gudrumo.“
Tarp Europos taikliausių metikų savo sugebėjimais greitai ir taikliai atakuoti krepšį jam įspūdį palieka ispanas Juanas Carlosas Navarro iš „Barcelona“ ir amerikietis Jaysee Carrollas iš Madrido „Real“.
Iš NBA žaidėjų M.Gecevičius išskirtų Kyle’ą Korverį. „Atlanta Hawks“ snaiperis šiuo metu tęsia rekordinę seriją – jau 113 rungtynių iš eilės yra pataikęs bent po tritaškį.
Tikslas – LKL auksas
Nors nuo 2009 iki 2013 metų M.Gecevičius keturis sezonus pelnė titulus su „Lietuvos rytu“, Lietuvos rinktine ir Pirėjo „Olympiakos“, svarbiausiose rungtynėse dažnai likdavo ant suolo.
Tačiau atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje nėra tik sėkmės reikalas.
„Krepšinis – komandinis sportas, ir visi laimėjimai mane labai džiugino. Titulai parodo, kad juos iškovojau savo darbu.
Niekas neįkišo manęs į „Lietuvos rytą“ ar „Olympiakos“.
Viską pasiekiau savo pastangomis. Todėl esu laimingas, kad būdamas vos 25 metų esu tiek laimėjęs“, – pabrėžė M.Gecevičius.
Ir jis nemano sustoti. Po dvejų metų saulėtame Pirėjuje jis puikiai jaučiasi įšalusiame gimtajame mieste, kuriame norėtų gyventi baigęs karjerą.
„Jei galėčiau žaisti iki 50-ies, iš Vilniaus aš niekur nevažiuočiau, – šyptelėjo M.Gecevičius. – Bet įprastai žaidžiame iki kokių 35 metų, tad turime pasinaudoti galimybe užsidirbti visam gyvenimui.
Dabar labiausiai norisi, kad nebūtų tuščių metų. Kai laimi titulus, metai įgyja kitokią prasmę.
Esu patyręs ir vienokių, ir kitokių sezonų. Gerai žinau, kad ir vasarą lydi kita nuotaika, kai prieš tai būni ką nors laimėjęs.
Šiemet didžiausias tikslas yra laimėti LKL čempionatą. O Europos taurės turnyre ir Jungtinėje lygoje sieksime nužengti tiek toli, kiek sugebėsime.“
Mėgsta važinėtis mieste
Šis sezoną „Lietuvos ryto“ žaidimas banguoja, ir M.Gecevičiui dažnai pasitaiko bemiegių naktų. Nors aikštėje jis atrodo ramus, nuo jaunystės krepšininkui užmigti sunku po įtemptų kovų.
Todėl jis kartais žiūri filmus net iki 3–4 valandos nakties, vis laukdamas, kol apims miegas, jei žino, kad kitą rytą nėra treniruočių. Arba sėda į automobilį ir išvažiuoja į naktinį Vilnių.
„Ne tiktai po rungtynių, bet ir šiaip kartais norisi ramiai viską apsvarstyti. Pasileidžiu muziką ir pasivažinėju po miestą, – sakė M.Gecevičius. – Man tai padeda prasivalyti galvą.“
Šį sezoną jo automobilis po tamsias sostinės gatves dar tikriausiai riedės ne kartą, nes prieš akis – daug svarbiausių sezono kovų.
Bet jis tiki: su „Lietuvos rytu“ gali šį tą svarbaus laimėti – susilipdė tvirta ekipa, kuriai gera būti kartu.
„Tai mano šeštasis sezonas klube, bet kolektyvas turbūt yra tvirčiausias. Dažnai visi drauge nueiname pavakarieniauti.
Naujuosius metus sutiko beveik visa komanda, – pasakojo M.Gecevičius. – Prieš rungtynes Vilniuje pietaujame keturiese – aš, Stepas (Babrauskas), Songa (Darius Songaila) ir Renis (Renaldas Seibutis). Rūbinėje irgi visada gera atmosfera.“
Artimiausios „Lietuvos ryto“ rungtynės – Jungtinės lygos mačas pirmadienį 18 val. 45 min. Vilniuje, „Siemens“ arenoje, su Sankt Peterburgo „Spartak“.
Skaičius 13 lydi visur
Nuo paauglystės M.Gecevičius nesiskiria su auksine grandinėle, kurią laimėjo kaip prizą tapęs naudingiausiu turnyro žaidėju viename jaunimo turnyrų Lenkijoje.
Ant grandinėlės kabo pakabutis su skaičiumi 13. Šiuo numeriu pažymėtais marškinėliais jis žaidžia pats, tokius vilkėdavo ir vilki M.Gecevičiaus mėgstami krepšininkai: Šarūnas Marčiulionis, Šarūnas Jasikevičius, Simas Jasaitis. Su grandinėle jis miega ir keliasi, o nusiima tik per treniruotes ir varžybas, nes nešioti papuošalus draudžia taisyklės.
