53-ejų biržietis prieš mėnesį oficialiai baigė profesionalaus teisėjo karjerą, tačiau jo kelionės nenutrūko, o darbo dienų ritmas - beprotiškai greitas.
Jau mėnesį Lietuvos krepšinio lygos (LKL) generalinio direktoriaus pareigas užimantis R.Brazauskas per pastarąsias dvi savaites net du kartus keliavo į Aziją – Japonijoje vedė seminarą teisėjams ir susitiko su ten dirbančiu Antanu Sireika, o pirmą kartą apsilankęs Indijoje dalyvavo FIBA techninės komisijos posėdyje.
Kelionės kuriam laikui nutrūko, bet darbai nesibaigė – darbų sąrašas jo kabinete ilgas, o didžiausias iššūkis pastaruoju metu buvo LKL „Žvaigždžių diena“, vykęs praėjusį savaitgalį Klaipėdoje.
„Neturėjau laiko pasiilgti teisėjavimo, nors galvojau, kad bus sunku be to“ - išskirtiniame interviu portalui lrytas.lt prisipažino R.Brazauskas.
Pokalbyje su lrytas.lt R.Brazauskas papasakojo įsimintiniausias savo karjeros akimirkas, Vlado Garasto pamokas, sirgalių išpuolius, karščiausias arenas, teisėjavimą M.Jordanui ir L.Jamesui, bemieges naktis po sunkių rungtynių.
Teisėjavimas – nuo penktos klasės
- Kas lėmė jūsų sprendimą baigti karjerą? - lrytas.lt paklausė R.Brazausko.
- Teisėjavimą tarptautinėse varžybose dėl amžiaus limito baigiau prieš pusketvirtų metų. Dabar gavau pasiūlymą užimti Lietuvos krepšinio lygos generalinio direktoriaus pareigas. Apsispręsti nebuvo lengva, bet metai bėga, reikia galvoti, ką veiksiu ateityje, o tokie pasiūlymai ne kiekvieną dieną pasitaiko. Man tokios pareigos nėra nauja - nuo 2007-ųjų dirbau BBL direktoriumi.
Švilpuką pakabinau prieš mėnesį, bet nejaučiu, kad kažkas labai pasikeitė - ir toliau sukuosi krepšinyje. Ir toliau tą darysiu. Lankausi rungtynėse, stebiu teisėjų darbą, dalinuosi patirtimi.
- Kaip susiklostė, kad jūs tapote teisėju?
- Viskas gyvenime prasideda nuo atsitiktinumų. Mokydamasis tuometinėje Biržų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis mano bendraamžių, žaidžiau krepšinį. Ir žaidėme, kur tik įmanoma - su mažais guminiais kamuoliukais salėse, kiemuose, prisikalę skardinius lankus, nuluptus nuo bačkų.
Pamenu, penktojoje klasėje teko treniruotis pas Irena Garastienę, Vlado Garasto žmoną. Vyko tarpklasinės varžybos, o mokytojas, žinodamas, kad aš jau lankau treniruotes ir žinau krepšinio taisykles, padavė man švilpuką. Sako: „Teisėjauk!". Mokytojui juk negalėjau atsakyti (šypsosi). Pabandžiau, patiko.
Vėliau stengdavausi kuo dažniau teisėjauti, nors tiek daug rungtynių nevykdavo. Jei su sporto mokykla išvykdavome žaisti, vienose rungtynėse aš rungtyniaudavau, kitose - jau teisėjaudavau. Beje, tuo metu teko teisėjauti su V.Garastu, kuris buvo respublikinės kategorijos teisėjas - iš jo teko nemažai pasimokyti. Tuo metu mes visi buvome savamoksliai ir mokėmės vieni iš kitų. Mano mokytojas ir tuometis idealas - Juozas Jankauskas.
- Tam, kad taptum geru teisėju, neužtenka tik žinoti krepšinio taisykles?
- Pirmiausia, žinoma, reikalingas krepšinio išmanymas. Teisėjui, kuris nėra žaidęs krepšinio, yra be galo sunku. Teisėjavimas nėra tik geras krepšinio taisyklių bei interpretacijų žinojimas - reikalinga suprasti ir jausti žaidimą, aiškiau sakant, tavo teisėjavimas turi būti priimtinas abiems komandoms.
Bet kuriame darbe geriausia kombinacija - darbas ir talentas. Ko gero, turėjau talentą šiam darbui. Ir be abejo, didžiulį norą būti geriausiam kiekvienose rungtynės ir neskirstyti jų į reikšmingas ar nereikšmingas. Jeigu sutikai ateiti į rungtynes, turi atiduoti save. Nesakau, kad į kiekvienas rungtynes ėjau lyg į olimpinių žaidynių finalą, bet niekada neidavau atsipalaidavęs.
Rungtynės, pakeitusios karjerą
- Ar jums yra tekę per rungtynes prarasti traumą patyrusį kolegą ir likti vienam?
- Kad ir kaip būtų paradoksalu, vienas toks nutikimas gerokai pastūmėjo į priekį mano karjerą. 1995 metais teko teisėjauti Eurolygos rungtynėms Atėnuose, kur susitiko „Olympiakos" ir Stambulo „Efes Pilsen". Mano kolegai 20-tą pirmojo kėlinio sekundę trūko Achilo sausgyslė.
Tais laikais teisėjų aikštėje būdavo du. Bandėme surasti kitą teisėją, bet nebuvo lengva. Rungtynes transliavo televizija, todėl laukti negalėjome. Apie 10 minučių teko dirbti vienam.
Nors man tai buvo karjeros pradžia, pavyko susitvarkyti, nors taisykles, kur teisėjas turi stovėti, reikėjo pamiršti - būdavau ten, kur geriausiai matydavosi įvykiai aikštėje. Bet žaidėjai ir treneriai buvo tolerantiški. Vėliau atvyko kitas teisėjas ir be jokių problemų baigėme rungtynes.
Po keturių mėnesių pirmą kartą sulaukiau kvietimo teisėjauti Eurolygos finalo ketvertui. Manau, kad tam įtakos turėjo ir tos rungtynės.
Kartą LKL rungtynėse, kurios dar vyko senojoje „Lietuvos ryto" arenoje, kolegai sustreikavo širdis, jis nebegalėjo tęsti rungtynių. Bet, kiek pamenu, mes greitai suradome kitą teisėją.
- Ar pačiam yra tekę patirti rimtų traumų?
- (Nusispjauna per petį tris kartus) Ačiū, Dievui, jų neturėjau. Ne kartą yra suskaudę nugarą ar surietęs radikulitas. Kartą prieš Eurolygos rungtynes Salonikuose dėl nugaros skausmų negalėjau išlipti iš lovos. Vargais ne galais išsiritau ant žemės, per didžiulius vargus sugebėjau atsistoti, išgėriau vaistų, susiveržiau raumenis ir nuvykau į rungtynes. Darbą atlikau, buvo be galo sunku, bet niekas net nepastebėjo.
O teisėjauti karščiuojant teko ne kartą. Tokiu atveju, svarbu, kad apie tavo bėdas žinotų kolegos, kurie būtų pasiruošę tau padėti. O visi aplinkiniai to neturi žinoti.
Laukia naujų žvaigždžių
- Italas Luigi Lamonica, latvis Olegas Latyševas ir suomis Carlas Jungebrandas. Ar tai geriausi krepšinio teisėjai Europoje?
- Nenoriu skirstyti, kuris yra geriausias, kuris - prastesnis. Taip, šie paminėti teisėjai yra ar buvo vieni iš elitinių arbitrų. L.Lamonica yra vienas iš elitinio penketuko, O.Latyševas, kuriam dar tik 33-eji, yra vienas iš perspektyviausių teisėjų. O C.Jungebrandas jau metus neteisėjauja - dirba FIBA ir yra atsakingas už teisėjų darbą.
- Pastaraisiais metais aukščiausio lygio krepšinio turnyruose tarp teisėjų lietuviškų pavardžių nėra. Koks yra Lietuvos teisėjų lygis?
- Tobulėjimui ribų nėra. Kad ir kokio lygio teisėjas būtų, visada yra galimybė daugiau pasiekti - ne tik sušvilpti atsakinguose turnyruose, bet ir gerinti savo kvalifikaciją. Esu patenkintas bendru Lietuvos teisėjų lygiu. Šiuo metu žvaigždžių neturime, bet jos kiekvieną dieną neužgimsta. Tikiu, kad jų netolimoje ateityje sulauksime.
- Kiek krepšinio teisėjas uždirba per vienerias Eurolygos rungtynes?
- Eurolygoje - 1100 eurų. Europos, pasaulio čempionatuose mokama ne už rungtynes, o už visą turnyrą, bet tai nėra labai dideli pinigai. Olimpiadoje už rungtynes nemokama, nes svarbiausias tikslas - ten sudalyvauti.
Anksčiau mokėdavo kapeikas, ir jei išvažiuodavome į Sovietų Sąjungos pirmenybes, grįždavome „su minusu". Pinigų maistui gaudavome, bet kažką norėdavosi nusipirkti. O tokių sumų, kokios mokamos dabar aukščiausio lygio varžybose, tikrai nebūdavo.
- Ar pamenate, kiek finalų esate teisėjavęs?
- Teko teisėjauti keturiose olimpiadose, trijuose olimpiniuose finaluose - viename moterų, dviejuose - vyrų. Dalyvavau keturiuose pasaulio čempionatuose - nors jų finaluose teisėjauti neteko, bet 1998-aisiais Graikijoje švilpiau rungtynėse dėl bronzos medalių.
Dalyvavau penkiuose Europos čempionatuose, paskutiniame iš jų - 2009-ųjų pirmenybėse Lenkijoje - teisėjavau finale. Taip pat teko teisėjauti 12 Eurolygos finalų ketvertų, iš jų - septyniuose finaluose. Be to dar buvo Azijos, Š. ir P.Amerikos, Australijos čempionatai, Universiados, R.Saportos taurės, R.Koračo taurės turnyrų finalai. Bet tiksliai visų jau nepamenu (šypsosi), reikėtų pažiūrėti į užrašus.
M.Jordano žingsniai
- Kurios karjeros rungtynės jums įsimintiniausios?
- Atmintyje lieka aukščiausi karjeros taškai. Iš jų išskirčiau olimpinius finalus. Taip pat įstrigo pirmosios olimpinės žaidynės 1992-aisiais Barselonoje, nors man ten teko būti "krepšių nešiotoju", nes per dvi savaites teisėjavau vos trejose rungtynėse. Bet vien tai, kad man, kuriam tuo metu buvo vos 32-eji, buvo neapsakoma.
Įsiminė teisėjavimas anksčiau rengiamuose „McDonalds" turnyruose 1995-aisiais Londone ir 1997-aisiais Paryžiuje. Pastarajame, kai žaidė „Chicago Bulls" ir Pirėjo „Olympiakos", teko teisėjauti ir Michaelui Jordanui. Turiu išsisaugojęs nuotrauką, kur aš jam, stovinčiam prie baudų metimo linijos, paduodu jam kamuolį.
Beje, labai gerai prisimenu, kai rungtynių pradžioje sušvilpiau jam žingsnius, ir visa salė, apie 11 tūkst. žiūrovų, pradėjo švilpti. Kartais internete pasižiūriu tą epizodą (šypsosi).
- Ką po šio švilpuko jums pasakė M.Jordanas?
- Tiksliai jau nepamenu mūsų pokalbio. Bet pagal FIBA taisykles tikrai buvo žingsniai, pagal NBA taisykles - ne. Juk niekas nešvilpia žingsnių M.Jordanui (šypteli), visi supranta, kad jis krepšinio aikštėje turi daryti tik gerus darbus. Po žiūrovų švilpimo aš pagalvojau: „Kodėl turiu švilpti žingsnius M.Jordanui ir atkreipti dėmesį į save?" (juokiasi). Teisėjas neturi būti pagrindinis veikėjas - juo būna žaidėjas. O ypač tada, kai aikštėje žaidžia M.Jordanas.
- Esate teisėjavęs ir kitoms NBA žvaigždėms - Kobe Bryantui, LeBronui Jamesui.
- Nepamenu, kad iš šių žaidėjų būčiau girdėjęs kažkokių replikų, jautęs neigiamų emocijų. Jie yra pasaulinio lygio žvaigždės ir sau to neleidžia. Galbūt būna kitaip, kai jie žaidžia NBA, bet tarptautinėse varžybose, į kurias jie jau atvažiuoja kaip nugalėtojai, to nėra. Jie supranta, kad kaip komanda yra stipriausi ir tai turi įrodyti aikštėje, o ginčams teisėjais skiria labai mažai laiko.
Man teko daug teisėjauti kelių kartų NBA žvaigždėms - nuo 1992 metų Barselonos olimpiados iki 2010 metų pasaulio čempionato Stambule. Dirbti nėra lengva ir dėl taisyklių skirtumo. Todėl teisėjas laviruoja tarp taisyklių ir sveiko proto.
- Kurie žaidėjai jums paliko didžiausią įspūdį?
- Man įsiminė rungtynės Pekino olimpiadoje, kai prieš rungtynes L.Jamesas atėjo paspausti ranką - mano ranka dingo jo delne. Mano plaštaka nėra maža, bet atrodė, kad jo ranka - dvigubai didesnė (šypsosi).
Techninė pražanga – paskutinis šūvis
- NBA krepšininkai nėra tie, su kuriais turėdavote problemų. O kaip su serbais?
- Tai yra viena iš svarbiausių krepšinio šalių, kuri turi aukščiausio lygio trenerius ir žaidėjus. Krepšininkai iš Balkanų regiono yra labai geri aktoriai.
Neminėsiu, kurioje šalyje yra didžiausi aktoriai, bet jie yra praėję mokyklą, kaip apgauti žaidėją ar teisėją pasitelkiant vaidybą. Prieš keletą metų teko stebėti video medžiagą apie vaidybos elementus krepšinyje, ir net septyni epizodai buvo iš tos pačios komandos. Nors per seminarus visi treneriai mušasi į krūtinę ir sako, kad vaidybos niekas nemoko, aikštėje viskas būna kitaip. Kaip mes sakome - video niekada nemeluoja.
- Per rungtynes nuolat tekdavo atlaikyti ir trenerių spaudimą. Su kuriais iš jų būdavo sunkiausia susikalbėti?
- Tokių, su kuriais visai nesusišnekėčiau, nebuvo. Bet yra grupė trenerių, kurie yra daugiausia pasiekę ir turi didžiausią autoritetą. Jie puikiai žino, ką teisėjas leidžia, ko neleidžia. Prieš kiekvienas rungtynes mes apgalvojame, kaip su vienu ar kitu treneriu bendrauti mačo metu. Mes, kaip ir treneriai, analizuojame vieni kitus. Ne paslaptis, kad treneriai taip pat analizuoja teisėjus ir apie tai kalba su savo žaidėjais.
Su vienais treneriais sunkiau bendrauti, su kitais - lengviau. Bet mūsų darbas - šnekėtis su visais ir rasti bendrą kalbą. Jeigu nepavyksta, tenka imtis kraštutinių priemonių - techninės pražangos.
- Ar yra tekę daug jų skirti treneriams?
- Tikrai ne. Aš visą gyvenimą vadovaujuosi principu - techninė pražanga, kaip paskutinis šovinys kišenėje. Jeigu nebeturėdavau kitokių priemonių ir negali žodžiais, gestais, akių kontaktais įveikti situacijos, tada imdavausi paskutinio žingsnio. Bet visada stengdavausi išvengti techninės pražangos.
Prakirsta koja netrukdė
- Ar per karjerą dažnai patekdavote į rungtynes, kurias nutraukdavo žaidėjų arba sirgalių muštynės?
- Yra tekę teisėjauti keletai rungtynių, kai įvyko masinės muštynės. Vienos jų buvo Eurolygos rungtynės tarp dviejų Bolonijos komandų. Kitos - Kinijoje, draugiškame turnyre, kai žaidė Kinijos ir Puerto Riko rinktinės. Apskritai, teisėjauti per draugiškas rungtynes labai sudėtinga, nes žaidėjams nėra svarbu, ar jie bus išvaryti iš aikštės, todėl emocijas tramdyti sunkiau.
- Sirgalių išpuolius dažnai tekdavo patirti?
- Prieš 15-20 metų tai būdavo dažnas reiškinys, kai į aikštę lėkdavo monetos, žiebtuvėliai, buteliai. Kartą Graikijoje man buvo prakirsta koja, bet nebuvo taip blogai, kad negalėčiau teisėjauti. Ačiū, Dievui, joks žaidėjas, sirgalius ar treneris manęs nebuvo užpuolęs. Kaip nebūtų keista, didžiausią išpuolį turėjau prieš daugiau nei 10 metų LKL rungtynių metu Klaipėdoje, kai iš balkono mesta alaus skardinė pataikė man į galvą. Laimei, ji nuslydo per plaukus ir pavyko išvengti rimto sužalojimo.
Ko gero, Graikijoje ir Balkanų regione emociškai teisėjauti būdavo sunkiausia. Šiuo metu karščiausia arena ir toliau lieka Belgrado „Partizan" arena – jokios baudos, klubo pastangos nepažaboja sirgalių smurto.
- Ar lengvai užmigdavote po rungtynių?
- Būdavo, kad ilgai neužmigdavau. Ypač po labai sudėtingų rungtynių, kai jausdavosi, kad bendras teisėjavimo lygis neatitiko reikiamo. Pasitaikydavo, kad tu teisėjauji gerai, bet kolega pasirodydavo prasčiau, tada bendras vaizdas būdavo blogas. Neigiamos emocijos užpuldavo po klaidų. Džiaugiuosi, kad per karjerą nebuvo taip, kad dėl mano klaidos laimėtų ne ta komanda. Mano manymu, tai yra svarbiausia teisėjo darbe.
O prieš rungtynes visada jaudindavausi. Jaudulys yra būtinas - jei nesijaudini, nėra gerai. Bet jaudulys turi pasibaigti išmetus ginčo kamuolį. Įsijautus į žaidimą viską pamiršti - aš negirdėdavau 11 ar 15 tūkst. žiūrovų keliamo triukšmo, nes susikoncentravau į žaidimą ir matydavau tik įvykius aikštėje.
