„Atvažiavęs į „Chimki“ pasirašiau sutartį tik trims mėnesiams, o tie trys mėnesiai jau išaugo į ketvirtus metus“, - šyptelėjo R.Kurtinaitis.
Tiesa, pastarasis sezonas strategui buvo kaip reta įtemptas – nors „Chimki“ galingai pradėjo ir laimėjo 31 rungtynes iš eilės, taip ir liko nieko nepešęs: suklupo Europos taurės ir Jungtinės lygos ketvirtfinaliuose, prarado bet kokias galimybes patekti į Eurolygą, o titulai tapo nepasiekiami.
Nepaisant nesėkmių, Maskvos srities klubo vadovai neprarado pasitikėjimo lietuviu, pasiūlė jam naują kontraktą, didesnį biudžetą ir iškėlė ambicingus tikslus. O prasidėjus vasarai įsisuko naujojo sezono darbai - dėl įtempto komandos komplektavimo R.Kurtinaičiui teko daryti atostogų pertraukėles ir du kartus skristi į „Chimki“ valdybos posėdžius Pamaskvyje.
Nors darbas – įtemptas ir varginantis, vienas garsiausių šalies krepšinias stratego patenkintas savo karjeros etapu.
„Kol kas neturiu jokio noro kažką keisti, bet jeigu bus kokių pasikeitimų, juos priimsiu. Taip, kaip esu ne kartą savo gyvenime priėmęs ne vieną iššūkį“, - kalbėjo kaunietis.
Portalo lrytas.lt pokalbis su R.Kurtinaičiu - apie sudėtingą praėjusį sezoną, Maskvos srities „Chimki“ ambicijas ir aistras dėl Jungtinės lygos plėtros. (Pirmojoje interviu dalyje R.Kurtinaitis kalbėjo apie naujuosius šalies krepšinio talentus, Jono Valančiūno raumenis, naujojo lyderio paieškas ir J.Kazlausko treniruojamos rinktinės galimybes pasaulio čempionate. )
- Praėjęs sezonas Maskvos srities „Chimki“ komandai nebuvo itin sėkmingas. Kodėl taip susiklostė?
- Priežastys žinomos. Mes dvigubai sumažinome biudžetą ir kuriant komandą pasirinkome tokį strateginį variantą - aštuoni aukšto lygio žaidėjai ir keturi krepšininkai iš antrosios komandos. Atrodė, kad sugebėsime taip žaisti visą sezoną.
O jis nebuvo blogas - mes iš eilės šventėme 31 pergalę, pagerinome Jungtinės lygos rekordą, laimėdami visas 18 reguliaraus sezono rungtynių. Man atrodo, laimėjome 13 iš eilės Europos taurės rungtynių - tai taip pat rekordas.
Sezono pabaigoje turėjome problemų dėl rungtynių grafiko - Jungtinės lygos reguliariajame sezone užėmėme pirmąją vietą, todėl nereikėjo žaisti pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo. Mes praradome žaidimo ritmą - rungtynių reikėjo laukti mėnesį. Čia tas pats, kaip po vasaros atostogų - reikia sužaisti 10-15 draugiškų rungtynių, kad vėl įsibėgėtum ir pasiektum aukštesnio lygio krepšinį.
Nelaimingo atsitiktinumo dėka nepavyko perkopti Europos taurės turnyro ketvirtfinalio. „Valencia“ ekipai bendru rezultatu pralaimėjome vos vienu tašku. Pirmąjį mačą pralaimėjome 16 taškų, o namie laimėjome 15. Skaudu dėl to, kad likus iki antrųjų rungtynių pabaigos kiek daugiau nei minutei pirmavome 21 taško skirtumu.
Iš aštuonių pagrindinių žaidėjų jau pačioje pradžioje visam sezonui praradome pagrindinį savo „centrą“ Paulą Davisą, kuriam prireikė dviejų kelio operacijų.
Liko septyni žaidėjai, o mače Valensijoje Sergejus Monia rungtyniavo sirgdamas plaučių uždegimu. Grįžus į Rusiją S.Monia mėnesį gulėjo ligoninėje, dvi savaites - reanimacijoje, nes buvo nustatytas abiejų plaučių uždegimas. Į plaučius buvo sukišti plastmasiniai vamzdžiai, kad išbėgtų skysčiai - buvo rimtas pavojus net ir krepšininko gyvybei.
Vėliau praradome dar vieną žaidėją, todėl iš pagrindinių krepšininkų liko šeši, teko kviestis žmonių iš antrosios komandos.
Viena bėda - ne bėda. Prieš pirmąsias rungtynes su „Nižnij Novgorod“ praradome dar du krepšininkus, todėl iš pagrindinių liko vos keturi. Galiu nulenkti kepurę prieš S.Monią, kuris po pusantro mėnesio nesportavimo grįžo iš ligoninės, penkias dienas pasitreniravo ir jau dalyvavo rungtynėse.
Pirmąsias rungtynes su „Nižnij Novgorod“ pralaimėjome vienu tašku, o vėliau paprasčiausiai dėl žaidėjų stygiaus nebeturėjome jėgų dar kovoti bent trejose rungtynėse ir pralaimėjome vidutinio lygio komandai.
- Ar po sezono turėjote pokalbį su klubo vadovais?
- Žinoma, kalbėjome. Klube dirba labai profesionalūs žmonės, rėmėjai, klubo valdyba labai racionaliai žiūrėjo į situaciją ir nesielgė taip, kaip elgiasi dauguma klubų - nėra rezultatų, lauk, yra rezultatai, viskas gerai.
Vadovai matė žaidimo kokybę, matė, kaip mes žaidėme. Prieš sezoną mes jau diskutavome ir aš sakiau, kad vargu, ar mums užteks aštuonių pajėgių žaidėjų, reikia dešimt. Tačiau biudžetas buvo mažesnis, todėl kitaip negalėjome.
Man labai malonu, kad klubas realiai suvokė situaciją, o priežastys buvo objektyvios. Žinoma, reikėjo atsiskaityti ir prieš valdybą, ir prieš klubo rėmėjus. Sprendimas buvo priimtas - sezonas nėra blogas, nors rezultatas ne toks, kokio visi tikėjosi.
Šiais metais komandos biudžetas buvo padidintas, komanda perkomplektuota - turėsime dešimt žaidžiančių krepšininkų ir dar keletą pritrauksime iš antrosios komandos. Jeigu norime kovoti Jungtinėje lygoje ir Europos taurės turnyre, su aštuoniais pajėgiais žaidėjais tai padaryti būtų sunku - juk vyksta trys rungtynes per savaitės.
Galiu pasakyti, kad per 10 mėnesių trukusį sezoną remiantis aštuoniais pagrindiniais žaidėjais sezono pabaigoje prasidėjusios traumos buvo dėsningas dalykas. Prie dabartinių greičių ir efektyvumo krepšinyje sportininko kaulai ir raumenys tiesiog nebeatlaikė.
- „Chimki“ vasarą prisiviliojo vieną geidžiamiausių krepšininkų Europos krepšinio rinkoje - naudingiausią Eurolygos žaidėją Tyrence'ą Rice'ą. Tai reiškia, kad klubo finansinės galimybės ir sportinės ambicijos didėja?
- Susigrąžinome biudžetą, koks buvo prieš metus, radome naujus rėmėjus. Yra viena bėda, kuri man, kaip treneriui, skausmingiausia - nežaisime Eurolygoje. Bet nieko nepadarysi - reikia laimėti Europos taurę ir patekti į Eurolygą. Kartą mums tai jau pavyko.
Šiais metais surinkome jaunus perspektyvius žaidėjus. Pasirinkome tokią strategiją - „apšaudyti“ jaunus, dar nelabai kam žinomus žaidėjus nei iš karto čiupti Eurolygą. Žiūrime šiek tiek į priekį ir per kelerius metus norime paruošti jaunesnius krepšininkus.
Aišku, man, kaip treneriui labiau norėtųsi kovoti Eurolygoje - man patinka tas lygis, jau esame ten žaidę ir pasirodėme labai neblogai. Ir tik nelaimingo atsitiktinumo dėka, pralaimėję vienu taškų Vitorijos „Caja Laboral“, nepatekome į atkrintamąsias varžybas. Nieko nepadarysi - sportas yra sportas. Tiek aš, tiek žaidėjai įgauna patirtį.
Laukiame sezono ir bandysime vėl. Tikslai - aiškūs: laimėti Europos taurę ir žaisti Jungtinės lygos finale.
- Ar yra tikimybė, kad „Chimki“ komandoje šį sezoną bus krepšininkų iš Lietuvos?
- Ne. Jungtinės lygos vadovai nusprendė, kad leidžiama žaisti septyniems krepšininkams iš užsienio, o penki turi būti Rusijos žaidėjai. Mes jau turime septynis legionierius ir šiuo metu nieko keisti neplanuojame. Mums trūksta Rusijos krepšininko, galinčio rungtyniauti sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Tačiau tinkamo kandidato kol kas nerandame.
Galbūt įsibėgėjus sezonui viskas gali keistis ir prisijungs nauji žaidėjai. Blogiausiu atveju, kažką imsime iš antrosios komandos - ją labai gerai paruošia treneris Ramūnas Cvirka, kuris laimėjo jaunimo Rusijos čempionatą.
- Maskvos srities komandą treniruojate nuo 2011-ųjų, o šią vasarą pasirašėte dar dvejus metus galiosiančią sutartį. Ar prieš pradėdamas dirbti tikėjote, kad čia būsite taip ilgai?
- Džiaugiuosi, nes Rusijos klubų, kurie moka nemažus pinigus, politika yra agresyvi - dėl mažiausios klaidos jie keičia tokius trenerius kaip Ettore Messina ar Dušanas Ivkovičius. Man džiugu, kad toks galingas klubas manimi pasitiki. Jeigu atvirai, atvažiavęs į „Chimki" pasirašiau sutartį tik trims mėnesiams o tie trys mėnesiai jau išaugo į ketvirtus metus.
Kita vertus, kaip sakoma nieko nėra ilgiau už laikiną. Pamenu, kai Alexas Fergusonas į „Manchester United“ atėjo pusmečiui pakeisti trenerį, o klube išbuvo 27 metus. Aišku, nenorėčiau sakyti, kad man taip bus, bet yra į ką lygiuotis.
Dirbu taip, kaip moku. Būna gerai, būna blogai. Klubas pasitiki, turiu dvejų metų garantuotą kontraktą. Pasikeitimų lyg ir neturėtų įvykti, bet maža kas gali įvykti.
Darbas ir sąlygos Maskvoje mane tenkina, turime gerą salę, gerą organizaciją, galimybę skraidyti užsakomaisiais reisais, jei nusimato tolimesnė kelionė. Esame aprūpinti viskuo. Kol kas neturiu jokio noro kažką keisti, bet jeigu bus kokių pasikeitimų, juos priimsiu. Taip, kaip esu ne kartą savo gyvenime priėmęs ne vieną iššūkį.
Čia lengviau dirbti, kai tau nestovi už nugaros ir nelaukia, kol tu suklysi. Per tą laiką, kol aš dirbu, klubo vadovybė keitėsi tris kartus, o dauguma klubo darbuotojų už mane jaunesni 15-20 metų, jie į mane žiūri su pagarba. Aišku, tai nereiškia, kad aš galiu daryti, ką noriu. Dirbu savo darbą, santykiai klube geri, mes visi tariamės, bet paskutinis žodis dėl klubo komplektacijos, išvykų, reisų, kelionių ar kitų reikalų paliekamas man.
Manimi pasitiki, klube sudarytos sąlygos, kad treneris gali pasireikšti. Kitas klausimas - sugebėsi ar ne. Kol kas buvo ir gerų, ir blogų sezonų. Žiūrėsime, kaip seksis kitą.
- Ar turėjote daugiau pasiūlymų iš kitų klubų?
- Turėjau kontraktą pagal formulę „vienas plius du“. Europoje visi žino krepšinio turgų, kurie treneriai laisvi, kurie turi kontraktus. Aš paviešinu, kad turiu kontraktą, kad nereikėtų per daug žvalgytis į pasiūlymus.
Taip, aš turėjau pasiūlymą iš Bambergo. Pasiūlymo forma buvo tokia - manęs paklausė, ar eičiau dirbti į Bambergą (Bambergo „Brose Baskets“ - red.). Aš atsakiau, kad neičiau, nes turiu galiojantį kontraktą Chimkuose. Tada į Bambergą atėjo Andrea Tinchieri.
Kol aš turiu galiojantį kontraktą, tol aš nieko nesvarstau ir nediskutuoju.
- Lietuvoje verda diskusijos dėl šalies klubų dalyvavimo Jungtinėje lygoje. Kokios jūs laikotės pozicijos?
- Aš dirbu trenerio darbą - mane prieš ketverius metus pakvietė Rusijos klubas ir esu jam įsipareigojęs sutartimis, čia turėčiau dirbti dar dvejus metus. Nematau jokios galimybės tos sutarties nutraukti. Aš treneris, todėl treniruoju, o ne politikuoju.
Dėl pačios lygos. Manau, Lietuvai buvo naudinga joje žaisti. Matėme Klaipėdos „Neptūno“ progresą. Ir finansiškai tai yra naudinga. Kita vertus, situacijos, kuri susidėliojo dabar, nepulčiau vertinti gerai tai ar blogai. Lietuvoje yra daug pajėgių klubų, kurie gali žaisti tarpusavyje.
Bet nemanau, kad Panevėžio, Kėdainių ir Alytaus komandos kada nors turės galimybių sužaisti su tokiais klubais, kaip CSKA ir „Chimki“, „Uniks“ ar „Lokomotiv“. Tai yra Eurolygos lygio komandos.
Man atrodo, kad visiems būtų įdomu pasitikrinti. Tarkime, „Neptūno“ aukštaūgiui Simui Galdikui turėjo būti malonu žaisti prieš Nenadą Krstičių. Tokiais atvejais žaidėjas gali kažką sužinoti, išbandyti, pasimokyti.
Jeigu dviračio treke siekiama greičio rekordo, juk dviratininkas nemina paskui dviratininką. Paleidžia motociklą ir iš paskos vejasi. Tie galingieji klubai ir yra savotiški motociklai, o pasigrumti Lietuvos komandoms su tokiais varžovais būtų buvę naudinga. Aišku, Vladas Garastas gal ir teisus, sakydamas, kad tos Lietuvos komandos būtų tapusios patrankų mėsa. Kita vertus, su tokiais varžovais kovojant galima tobulėti.
Lietuva pasirinko savo kelią, Rusijai tai yra skausminga, nes Lietuva - krepšinio šalis. Jungtinės lygos vadovai labai džiaugėsi, kad joje žaidė Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Lietuvos rytas“, Klaipėdos „Neptūnas“. Tačiau nutiko taip, kaip nutiko. Nepulčiau vertinti - gerai tai ar blogai.