Skirtinguose pasaulio kraštuose krepšinio lygis skirtingas, ką ir įrodė Lietuvos rinktinė per pirmas dvejas rungtynes Ispanijoje. Kepurėmis neužmėtė, bet be dramų pirmiausia susitvarkė su Centrinės Amerikos ir Karibų šalių čempionais meksikiečiais, o paskui – su Afrikos čempione Angola.
Pasiimant planuotus du taškus įdomesnis buvo ne galutinis rezultatas, o procesas.
Pamatėme tradicinę Jono Kazlausko komandą, kuri žino savo vertę ir todėl laikosi savo žaidimo plano nepanikuodama dėl tarpinių finišų, nors jų metu skaičiai švieslentėje sirgaliams ir nepatinka.
Kaip ir meksikiečiai čempionato starte, Angolos krepšininkai grūdino lietuvius būsimiems išbandymams.
Prieš šiųmetę Lietuvos rinktinę į priekį varančią priekinę liniją afrikiečiai metė savo fiziškai stiprius ir judrius aukštaūgius. Teisėjai abiem pusėms netrukdė aikštėje pliektis smarkiau negu parašyta taisyklėse. Tik krepšinio žaisti išėję lietuviai kone iki pat didžiosios pertraukos nesusivokė, kad atsidūrė ant imtynių kilimo.
Bet kai susigaudė, vaizdas pasikeitė. Toliau užsispyrusiai gindamiesi mūsiškiai savo rezultatyviausiame trečiajame kėlinyje (25:14) privertė afrikiečius nuleisti garą.
Jonas Kazlauskas po antrosios dvikovos kalbėjo, kad susidūrę su netikėtais sunkumais kai kurie rinktinės žaidėjai greitai susinervina ir save eikvoja tuščioms teisybės paieškoms.
Ne tik su Angola – su Meksika taip pat – kai kurie lietuviai rungtyniavo ne tik karšta galva, bet, atrodė, ir karštu kamuoliu, lyg tas degintų rankas ir dėl to juo reikia kuo greičiau atsikratyti.
Nors ilgas atsarginių suolas padeda J.Kazlauskui vieną po kito nuraminti karštakošius, kaip čia nepagalvosi Mantą Kalnietį, kurio treneriams nereikėjo mokyti, kada laikas komandą vėsinti.
Apie M.Kalniečio dublerius rinktinės treneris kol kas kalba tik teigiamai: jie eina teisinga linkme, o gretai atkeliavusi poilsio diena įžaidėjams padės nusiraminti, apšilus kojas pasaulio čempionate.
To reikia, nes nebūtina dirbti krepšinio skautu, kad matytum spragą tarp mūsų rinktinės „mažų“ ir „didelių“. Kita vertus, įkalti mirtino pleišto tarp antrosios ir priekinės linijos priešininkai pasaulio čempionate kol kas neįstengė – bendromis pastangomis komanda tvarkosi taip, kad privalumai nusveria trūkumus.
Tokių lyg ir kontrolinių rungtynių laikas pasaulio čempionate lietuviams artėja į pabaigą. Tiesa, dar laukia mačas su Azijos čempionato prizininke Pietų Korėja. Bet jau pirmų dviejų turų užteko, kad D grupė pasidalytų į du trejetus.
Lietuvos, Slovėnijos ir Australijos komandų treneriai, aišku, galvoja – nors ir nešneka – apie kuo aukštesnę vietą. Pietų Korėjos, Angolos ir Meksikos rinktinių strategai garsiai kalba, kaip privalo nugalėti vienas kitą ir pasiimti paskutinį kelialapį į aštuntfinalį.
Ketvirtoji vieta D grupėje bet kuriai tų ekipų tikriausiai duos savižudišką, bet istorinį šansą – aštuntfinalyje susidurti su JAV rinktine, kuri dabar vykdo misiją triuškinti varžovus C grupėje.
Lietuviai į pasaulio čempionatą atvažiavo ne dėl aštuntfinalio. O ko realiau tikėtis, galbūt pamatysime antradienį. Brandaus krepšinio valstybės Australijos egzaminas turėtų atversti daugiau kortų – kokia gi iš tiesų ta šįmetė mūsų rinktinė?