„Jeigu pasiruoši prieš rungtynes, išsimiegi, gerai maitiniesi, treniruojiesi ir tau vis tiek nesiseka – reiškia tiesiog nesiseka, nesu aš juk kažkoks robotas. Aišku būna, kad pratrūksti, bet ką darysi – reikia nuimti gazą. Būtų net keista, jeigu nebūtų tos įtampos ir tokios atmosferos, jei man būtų tiesiog ramu“, kalbėjo Š.Jasikevičius.
Per žaidėjo karjerą tokių ekipų, kaip „Barcelona“, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“, „Indian Pacers“, „Golden State Warriors“ marškinėlius vilkėjęs 38 metų krepšinio specialistas sakė, kad jam maloniausia buvo Ispanijoje.
„Žinoma, ir į Lietuvą grįžti yra labai gera – čia viskas sava, esu prie visko pripratęs. Juk čia ir namai, ir šeima, ir draugai, - sakė Š.Jasikevičius. - Mūsų profesijos atstovai gyvena čigonišką gyvenimą, todėl likimas gali nublokšti visur. Esu tas, kuriam patinka ir pamiegoti ilgiau, ir vakarieniauti ne septintą, kaip įprasta čia, todėl man maloniausia buvo Ispanijoje.“
- Tapote treneriu. Kaip sekasi? - Š.Jasikevičiaus paklausė laidos „VIP“ vedėjas Vaidas Baumila.
- Gerai. Sekasi neblogai. Vyrai dirba atsidavę, žaidžia, sakykime, susikaupę. Kol kas viskas gerai. Tikėkimės, kad sezonas bus lygesnis – ne bus į viršų, apačią. Stengsimės žaisti kuo geriau ir palaikyti lygį, kokį turime šiandieną“
- Perėjote į kitą barikadų pusę, tačiau jau žaisdamas mėgdavote dalinti patarimus. Gal tokio didelio pokyčio ir nebuvo?
- Paskutinius trejus metus viskas ėjo į tą pusę. Žinojau, kad baigęs karjerą bandysiu. Tada jau reikia žiūrėti, ar jauti malonumą, ar padedi kažkam. Šiuo metu esu viskuo patenkintas. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Dabar atrodo, kad susiradau, ką veikti po karjeros, kur išsirėkti. Mūsų gyvenime viskas susideda iš pergalių ir pralaimėjimų. Vieni į pergales eina ramiai, kitas patarinėja. Jeigu žinai, kad gali ekipai padėti patarimais, stengiesi tai padaryti. Dabar tai darau kaip treneris, o anksčiau kaip žaidėjas“
- Esate emocingas. Dažnai pratrūkstate?
- Žinoma. Bet reikia vis tiek susikaupti. O darbo į namus stengiesi neatsinešti, nors tai praktiškai neįmanoma. Būtų keista, jeigu nebūtų įtampos ir tokios atmosferos. Yra žmonių, kuriems reikia tų nervų ir aš esu vienas iš tokių. Būtų keista, jeigu gyvenimas būtų ramus.
- Bet mėgstate ir ramų žaidimą – golfą?
- Ten atsipalaiduoji, bet golfas gali varyti iš proto, nes tai sunkus sportas. Tiesiog bėgi į gamtą. Golfe gali varžytis su aikšte, kitu žmogumi. Golfas man lyg sodyba.
- Kaip prie sporto derinasi žmona ir vaikai?
- Jau esame nemažai metų kartu, tad su šeima gyvename ten, kur dirbu. Visada stengiamės viską daryti kartu, kaip šeima. Kad ir kur gyvendavome, vaikai eidavo į vietinį darželį. Žmona irgi mėgina kažkur eiti, nors nėra lengva važiuoti iš valstybės į valstybę ir susirasti darbą. Ji bando mokytis kalbas, o vaikams gerai ten, kur mama, tėtis ir daug žaislų.
- Šeima ar sportas?
- Žinai, turi būti balansas. Negalėčiau gyventi be abiejų. Sporte esu nuo šešerių. Kiek pamenu, visada sportuodavau, eidavau į salę, žiūrėdavau per televiziją. Su juo praleidau beprotiškai daug laiko. Šeima atsirado prieš ketverius penkerius metus. Niekada nereikia į tai žiūrėti radikaliai, bet negalėčiau gyventi be abiejų dalykų.
