Martynas Pocius į Lietuvą trumpam grįžo išsivežti pergalės, bet į Turkiją skris tuščiomis. Tuo tarpu Stambulo „Galatasaray“ nugalėjęs Klaipėdos „Neptūnas“ (82:72) atsidūrė per žingsnį nuo Eurolygos „Top 16“ etapo.
„Po pralaimėjimo, dar tokio svarbaus, jausmas kartus, – po mačo atsiduso tik tris taškus pelnęs M.Pocius. – Net nežinau, ar turime šansų patekti į „Top 16“. Reikia, kad šiek tiek laiko praeitų ir nusiramintume.
Norėčiau pasveikinti „Neptūną“, jie puikiai žaidė. Svarbiausia – su širdimi, užsidegimu. Kad ir kaip kartu būtų man pačiam – visada norisi visą širdį atiduoti komandai, kuriai žaidi, bet už „Neptūną“ smagu. Būtų žymiai smagiau, jei abi komandos būtų patekusios į „Top 16“, o dabar taip nebus.“
– Minėjote, kad esate psichologinėje duobėje. Ką turite mintyje?
– Yra daug, ko negaliu sakyti. Pralaimėjimai susideda – tas daugiausia turi įtakos. Prasideda vidinai pykčiai. Aišku, visi kalba ir apie finansinę situaciją.
Ji svarbi – pasąmonėje daugeliui krepšininkų tai žaidžia, ir treneriui tai žaidžia, bet aš tik už save galiu kalbėti. Daug negaliu sakyti. Maži dalykai susideda į didelį burbulą.
– Kodėl paskutinėmis žaidimo minutėmis nuleidote rankas?
– Nežinau. Galbūt kai kurie žaidėjai ar kai kas pasidavė per anksti. Aišku, krepšinyje tai yra labai blogai. Kai neina, tai jau matai, kad neina. Aišku, buvo penkios minutės likusios ir mes septyniais taškais pralaiminėjome. Tai yra labai pasiekiamas tikslas – sumažinti ir persverti rezultatą – penkios minutės yra labai daug laiko. Bet jau per tą minutinę pertraukėlę, kai mačiau, jau buvo ir tos panikos ir labai daug negatyvo. Matėsi, kad kažkas ne į tą pusę.
Nežinau, ar pasidavėm anksčiau, bet kažkas į tą pusę.
– Ar galima sakyti, kad rungtynėse lūžis įvyko po to, kai gavote techninę pražangą?
– Nepamenu tiksliai to momento, buvo gal ir daugiau tokių situacijų, kur galėjome ir turėjome įmesti, prametėme, o „Neptūnas“ lengvus taškus pelnė.
Nežinau, kur lūžis buvo.
Šį sezoną mūsų komanda sunkiai susitvarko antroje rungtynių pusėje. Trečiame-ketvirtame kėlinyje būna šiokia tokia duobė. Ketvirtojo pabaigoje labai dažnai labai prastai sužaidžiame. Tas pats buvo ir šiose rungtynės. Nežinau, kur ta paslaptis slypi, kodėl mes taip prastai ketvirtus kėlinius žaidžiame. Tai atsiliepia ir rezultatams.
– Kokios perspektyvos – komandos ir jūsų asmeniškai?
– Liko dar vienos Eurolygos rungtynės, nežinau, kiek šansų bus į „Top 16“ papulti.
Aš tikiuosi, kad liksiu komandoje ir aš noriu likti joje. Žiūrėsime, kokia bus finansinė situacija. Žiūrėsime, kaip apskritai valdyba, visa kas... Tikiuosi, kad viskas nusiramins ir viskas bus gerai.
– Kiek laiko negaunate atlygio?
– Nenoriu apie tai kalbėti labai atvirai.
Skirtumas – kokiose Lietuvos komandose, jei žaidėjai negauna atlyginimo, tai niekas apie tai labai daug nekalba ir netrimituoja. Čia, jei kokia alga nesumokėta, ir jau visi atrodo žino, visur apie tai skelbiama ir tai kažkokio chaoso įneša. Matyt, pas juos tai priimtina.
