Ar K.Lavrinovičius čia ir baigs savo karjerą?
„Kaip Gintaras Krapikas sakydavo: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi“, – šypsojosi K.Lavrinovičius. Jam prieš interviu buvo įteikti „Lietuvos ryto“ marškinėliai, pažymėti dvyliktuoju numeriu.
Į rankas paėmęs juodos, baltos ir raudonos spalvos marškinėlius K.Lavrinovičius džiaugėsi, kad gavo šansą pakovoti ir savo gimtojo miesto ekipoje.
„Vaikystėje lankiau Šarūno Marčiulionio akademijos treniruotes, stebėdavau Vilniaus „Statybos“ rungtynes. Man garbė žaisti Vilniaus klube“, – sakė krepšininkas, anksčiau vilkėjęs ir Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.
„Svarbiausia, kad Kaune neapspjautų“, – juokėsi jis, paklaustas, kokio sutikimo iš „Žalgirio“ sirgalių gali tikėtis.
Šią naktį iš Italijos sugrįžusio puolėjo jau laukė pirmieji darbai, nors trečiadienį Europos taurės rungtynėse jis dar nežais. Jis jau sėdėjo prie Kalėdų eglutės, ant galvos užsimaukšlinęs kalėdinę kepuraitę, ir sveikino „Lietuvos ryto“ sirgalius.
– Kšyštofai, kada apsisprendėte, kad keičiate karjeros kryptį ir paliekate Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klubą?
– Kalbėjome prieš tris savaites, o apsisprendėme prieš keturias ar tris dienas.
– Kodėl „Lietuvos rytas“?
– Tai lėmė daug kas. Pirmiausia – šeima. Man garbė kovoti už miestą, kuriame gyvenau, augau, bet pagrindinis veiksnys – šeima. Noriu būti su ja. Pavargau keliauti po pasaulį. Dabar situacija tokia, kad galiu žaisti du mėnesius ten, vėliau kitur, o čia malonu atvažiuoti.
– Ar „Lietuvos ryto“ komandoje ir baigsite karjerą?
– Niekada neplanuoju. Viskas vyks pagal situaciją.
– Ar Darjušui nebus liūdna, kai jį palikote?
– Bus liūdna. Vos neapsiverkė, bet ką padarysi, toks tas gyvenimas. Sakiau, kad laikytųsi, būtų vyras.
– O kokia brolio sveikata?
– Greičiausiai prireiks operacijos. Bet gydytojas sakė, kad ji nėra sudėtinga. Didelė tikimybė, kad po pusantro mėnesio jis jau bus aikštėje.
– Kokį vaidmenį gausite „Lietuvos ryte“?
– Kuo daugiau padėti komandai. Jeigu bus pergalių, koks skirtumas, kas kokį vaidmenį turi. Juk visi bus patenkinti. Atvykau ne tam, kad tik žaisčiau ir mesčiau po 20–30 taškų. Svarbiausia padėti komandai. Ir ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Svarbiausia, kad būtų kolektyvas, būtume kartu ir turėtume vieną tikslą ir idėją. Turime susižaisti ir mėginsime siekti tikslų.
– Bet jeigu prireiks, mesite ir po 20–30 taškų?
– Na, taip, aš pasiruošęs. (Šypsosi.)
– Kokia jūsų sportinė forma?
– Nenoriu girtis, bet jaučiuosi labai gerai. Žinoma, galiu kalbėti daug ir sakyti, kad puikiai jaučiuosi, bet geriau mažiau kalbėti, o daugiau daryti.
– Virginijus Šeškus teigė, kad jus įsivaizduoja „ketvirtojo numerio“ pozicijoje. Ką apie šią vietą manote jūs?
– Per karjerą esu žaidęs ir kaip „centras“, ir kaip sunkusis kraštas. Man svarbiausia daryti tai, ko reikalauja treneris. Pasakys, kad žaisčiau kaip „ketvirtasis numeris“, ir žaisiu. Sezonas ilgas, galiu pabūti vienoje ir kitoje pozicijoje.
– Per savo karjerą esate pabuvęs ir „Žalgiryje“. Kokio ten tikitės sutikimo?
– Norisi tikėtis geriausio. Svarbiausia, kad neapspjaudytų. Aš apie tai negalvojau, bet noriu, kad žmonės suprastų, jog čia – gyvenimas. Negalvoju tik apie save. Nebuvo taip, kad dėl to, jog žaidžiau „Žalgiryje“, turėčiau sakyti „Lietuvos rytui“ „ne“. Nebuvo taip tais laikais. Toks gyvenimas. Vilnius – mano miestas, jame gimiau. Ėjau į Š.Marčiulionio akademijos treniruotes, stebėjau Vilniaus „Statybos“ rungtynes, tad problemų neturėtų būti.
– Kokią nuomonę apie V.Šeškų buvote susidaręs?
– Tiktai geriausią. (Teatrališkai gestikuliuoja ir šypsosi.) Iš tikrųjų tai man patinka jo stilius, greitas žaidimas. Nesame daug bendravę, bet kiek girdėjau atsiliepimų, jie buvo geriausi.
– Gerą žaidimą rodo Gediminas Orelikas. Ar būsite su juo pagrindiniai konkurentai?
– Na, koks aš jam konkurentas. (Juokiasi.) Man svarbiausia rezultatai. Bet per treniruotę pasistumdysime. Sieksime vieno tikslo.