Pirmadienį Vilniuje 37 metų krepšininkas kartu su dizaineriu Aleksandru Pogrebnojumi pristatė sportinių marškinėlių ir suknelių kolekciją.
Visos lėšos už parduotą aprangą keliaus sunkiai sergantiems vaikams per R.Kaukėno paramos fondą, įkurtą 2012 metais, kai žaidėjas neteko savo tėvo.
R.Kaukėnas į savo gimtąjį miestą užsuko porai dienų.
Šį sezoną jis dar turi rimtų reikalų su Emilijos Redžo „Grissin Bon“ komanda, kurios vienu lyderių vis dar yra, nepaisant to, kad šį savaitgalį jam sueis 38-eri metai.
Per karjerą 15-ąjį profesionalų sezoną, iš jų devintą Italijoje žaidžiantis R.Kaukėnas renka po 11,9 taško ir atlieka po 2,7 rezultatyvaus perdavimo.
Jo tritaškis metimas likus 3 sek. iki mačo pabaigos šeštadienį padėjo Emilijos Redžo klubui 70:67 nugalėti Venecijos „Umana“ ir pavyti šį klubą Italijos čempionate.
- Ar daug tokių metimų esate pataikęs per savo ilgą karjerą? – Lrytas.lt paklausė R.Kaukėno.
– Nesakyčiau, kad daug, bet yra tekę pataikyti svarbių metimų. Kiekvienas jų lieka atmintyje.
Šįkart pasisekė. Pataikiau, tai pataikiau. Buvau laisvas, liko trys sekundės. Reikėjo pataikyti. Žinoma, jei būčiau nepataikęs, būtų sulyginę su žemėmis (juokiasi, – red.).
Tai buvo svarbios rungtynės prieš labai gerą komandą.
– Jūsų ekipa yra antrojoje vietoje Italijos lygoje (aukšiau – tik Milano „Emporio Armani“, – red.). Kaip vertinate tokį rezultatą?
– Tikėjau, kad galime būti aukštai. Broliai buvo komandoje – vienas išvyko, kitas sugrįžo (Kšyšofas Lavrinovičius žaidė Emilijos Redžo komandoje pirmojoje sezono dalyje kol Darjušas Lavrinovičius gydėsi traumą, – red.).
Italijos čempionatas sunkiai prognozuojamas.
Kantu klubas dabar nusipirko Roną Artestą. Viskas gali greitai apsiversti.
- Darjušas Lavrinovičius sugrįžo į aikštę po ilgos pertraukos. Ar jūsų nuomone jis praverstų Lietuvos rinktinei?
– Jis buvo iškritęs penkis mėnesius. Nėra paprasta grįžti į tas pačias vėžias. Bet jei rinktinė jį kvies, aš galiu jį paraginti (šypsosi, – red.).
Kita vertus, yra gero jaunimo. Manau, kad Darjušas jau užsitarnavo poilsio vasarą.
- O jūs pats dar turite noro žaisti ir kitą sezoną?
– Noro turiu daug. Žiūrėsiu, ar leis sveikata.
– Pats, regis, turite amžiną variklį, prisimenant ilgą jūsų traumų istoriją. Kaip dabar jaučiatės?
– Neblogai. Tik atsistatymas po smulkesnių traumų užtrunka ilgiau nei jaunystėje.
Treniruočių inciatyvumas irgi atsiliepa kūnui. Normalu, vis gi tuos sueis 38-eri.
Tačiau viduje ugnelė dar dega.
– Jums tai devintas sezonas Italijoje. Ar norėtumėte ten ir ilgiau gyventi?
– Tikrai ne. Žiūrėsime kaip susiklostys, galbūt kitą sezoną žaisiu kažkur kitur – nebe Italijoje. Neturime planų, kur apsistosime, bet tikrai ne Italijoje.
Traukia labiau į šiaurę. Arčiau draugų, arčiau savo šeimos, arčiau žmonos šeimos.
- Tai arčiau Švedijos (iš ten kilusi R.Kaukėno žmona Tanja, – red.), ar arčiau Lietuvos?
– Vis dėlto šiauriau.
- 2012 metais įkurtas jūsų paramos fondas vis plečiasi. Didžiuojatės tuo?
– Esu labai patenkintas, kaip judame į priekį. Tačiau darbo labai daug. Dar daug norime nuveikti. Onkologinės ligos nelaukia. Jos puola vaikus ir suaugusius.
Mūsų pagalba nėra tokia ženkli, kaip norėtųsi, tačiau aš tikiu, kad mes dar augsime, plėsimės ir galėsime daugiau padėti.
Norime atkreipti suaugusiųjų ir vaikų dėmesį, kad prevencija yra geriausias vaistas prieš visas ligas. Nepatingėkime dažniau pasitikrinti – nebūkime abejingi savo sveikatai.
