Šią vasarą R.Giedraitis pirmą kartą per savo karjerą beldžiasi į Lietuvos rinktinės duris.
22 metų 200 cm ūgio R.Giedraitis prieš keletą savaičių būdamas Pietų Korėjoje išgirdo vieną svarbiausių ir džiugiausių naujienų per savo karjerą.
Tuo metu su Lietuvos studentų rinktine universiadoje kovojęs vienas Dainiaus Adomaičio treniruojamos komandos lyderių sužinojo, kad liepos viduryje vyks į Palangą ir dalyvaus Lietuvos rinktinės stovykloje.
„Tai buvo neįtikėtina ir labai džiugi žinia. Juk mane pakvietė būti su geriausiais šalies krepšininkais.
Jeigu gavau tokį šansą ir esu čia, tai yra labai didelis įvertinimas“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo R.Giedraitis.
Lieknas jaunuolis labiau panašus į lengvaatletį, o ne į krepšininką, tačiau praeityje žinomo krepšininko Roberto Giedraičio sūnus, paėmęs kamuolį į rankas, dažnai pranoksta ir labiau patyrusius žaidėjus.
Šoklus, vikrus ir lankstus vaikinas neatsitiktinai atkreipė Lietuvos rinktinės trenerių dėmesį.
Praėjusį sezoną „Šiauliams“ atstovavęs R.Giedraitis tapo rezultatyviausiu Lietuvos krepšinio lygos (LKL) žaidėju, per rungtynes pelnydamas vidutiniškai po 15,2 taško.
Lengvojo krašto pozicijoje rungtyniaujantis tauragiškis kovo mėnesį pelnydavo po 19,6 taško, atkovodavo po 3,8 kamuolio, rinkdavo po 22,8 naudingumo balo ir tapo naudingiausiu lygos mėnesio žaidėju.
„Savęs nevertinu, bet žinau vieną dalyką – kaskart aikštėje mane veda didžiulis noras laimėti. Dėl pergalės atiduodu viską“, – tikino R.Giedraitis, po dvejų „Šiaulių“ komandoje praleistų metų kitą sezoną žaisiantis Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje.
„Lietuvos ryto“ pokalbis su rinktinės debiutantu R.Giedraičiu – apie pirmąją vasarą rinktinėje, tėvo patarimus, mėgstamiausius žaidėjus, trenerį Joną Kazlauską ir karjeros ambicijas.
– Rokai, kokį įspūdį paliko pirmosios Lietuvos rinktinės stovyklos dienos? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Giedraičio.
– Važiuodamas į Palangą šiek tiek jaudinausi – juk išsipildė mano svajonė.
Džiaugiuosi, kad čia patekau ir esu tarp geriausių Lietuvos krepšininkų.
Nuoširdžiai sakau: tikrai nesitikėjau net kad būsiu išplėstiniame kandidatų sąraše.
Kai jame pamačiau savo pavardę, labai apsidžiaugiau – gera, kai tave įvertina.
– Ar tikėjotės, kad jūsų pavardė išliks ir galutiniame rinktinės kandidatų sąraše?
– Tikrai ne. Dalyvavau su studentų rinktine universiadoje ir ten labai norėjau laimėti medalius. Gaila, kad nepavyko.
Tačiau būdamas ten sužinojau, kad patekau į galutinį kandidatų sąrašą. Užplūdo labai geras jausmas.
– Vaikystėje lankėte futbolo treniruotes ir buvote rimtai jomis susidomėjęs. Kodėl nepasukote kitu sportininko keliu?
– Tada man buvo devyneri ar dešimt metų.
Pasibaigus krepšinio treniruotėms pradėjau mąstyti, ką veikti vasarą. Pamaniau, kad reikia išbandyti futbolą. Pabandžiau ir man patiko.
Tačiau tėtis iš karto man pasakė: „Nebandyk niekur pereiti.“ Ir viskas tuo baigėsi. (Šypsosi.)
– Jūsų tėtis Robertas Giedraitis buvo žinomas krepšininkas. Ar dėl jo ir tapote krepšininku?
– Taip. Aš visur su juo eidavau, visur dalyvaudavau ir labai norėdavau paimti kamuolį į rankas. Visa tai įaugo man į kraują.
Tačiau mano žaidimo stiliui jis didelės įtakos neturėjo, nes mūsų pozicijos skirtingos – jis buvo įžaidėjas, aš – lengvasis krašto puolėjas.
Mes panašūs tik tuo, kad aikštėje atiduodame visą save, paliekame visą širdį.
Anksčiau, kai žaidžiau Nacionalinėje krepšinio lygoje, jis dar duodavo man patarimų, tačiau kai persikėliau į „Šiaulius“, patarimų jau būdavo mažiau.
Tačiau dažnai analizuojame buvusias rungtynes, sulaukiu tam tikro įvertinimo, patarimų.
– Kada supratote, kad krepšinis jums ne tik žaidimas, bet ir veikla, iš kurios galite užsidirbti pragyvenimui?
– Lūžis įvyko prieš penkerius metus, kai pradėjau žaisti Regioninėje krepšinio lygoje, Mariaus Krapiko treniruojamoje komandoje.
Vėliau persikėliau į Šiaulių universiteto komandą ir pamažu pradėjau kilti.
– Jūs laikomas vienu talentingiausių savo kartos krepšininkų. Toks įvertinimas įpareigoja ar stengiatės nekreipti į tai dėmesio?
– Žinoma, smagu, kai įvertina ir atsiliepia labai gerai. Man tai tik padeda ir prideda paskatų.
Tačiau naudinga išgirsti ir tai, ką aš darau ne taip.
– Ko pačiam dabar labiausiai trūksta ir kokie stipriausi jūsų žaidimo elementai?
– Nežinau. (Šypsosi.) Aš kiekvieną dieną einu į aikštę kovoti iki galo.
Kartais sekasi geriau, kartais nepasiseka. Vieno stipraus žaidimo elemento neturiu – viską reikia tobulinti. Reikia dar labai daug dirbti.
– Dėl vietos rinktinės dvyliktuke teks kovoti su patyrusiais jūsų pozicijos žaidėjais – Jonu Mačiuliu, Mindaugu Kuzminsku, Deividu Gailiumi. Ar tokią konkurenciją tikitės įveikti jau šią vasarą?
– Esu maksimalistas ir visada vadovaujuosi mintimi: „Yra gerai, bet gali būti dar geriau.“
Aš stengsiuosi ir darysiu viską, kad patekčiau į dvyliktuką. O kaip bus, pamatysime.
– Rinktinės stovykloje teks klausytis J.Kazlausko nurodymų. Ką jums reiškia darbas su šiuo treneriu?
– Neabejoju, kad man tai bus didžiulė pamoka.
Žinau, kad šioje stovykloje išmoksiu labai daug ir tai galėsiu ateityje panaudoti savo karjerai.
– Pagal žaidimo stilių esate lyginamas su NBA klubo „Oklahoma City Thunder“ žaidėju K.Durantu. Ar turite mėgstamiausią krepšininką, į kurį norėtumėte lygiuotis?
– Nėra konkretaus žaidėjo, į kurį norėčiau būti panašus.
Nesu didelis NBA aistruolis, todėl iš ten mėgstamiausių žaidėjų neturiu išsirinkęs.
Bet visada žavėdavausi dviem krepšininkais. Tai mano tėtis ir buvęs krepšininkas Mindaugas Žukauskas.
– Kitą sezoną prasideda naujas karjeros etapas – žaisite „Lietuvos ryte“. Kokios jūsų karjeros ambicijos?
– Tokias komandas kaip Vilniaus „Lietuvos rytas“ ar Kauno „Žalgiris“ palaikydavau nuo pat vaikystės, žiūrėdavau visas jų rungtynes.
Visada norėjau jose žaisti. Einu ten, kur noriu laimėti, – tai pagrindinis mano tikslas.
O labai toli į priekį nežiūriu – dabar yra Lietuvos rinktinė, o vėliau bus ir pirmas sezonas „Lietuvos ryte“.
Negalvoju, kas bus po dvejų ar trejų metų. Prisisvajoti galima labai daug. (Šypsosi.)