35 metų šiaulietis nacionalinėje komandoje skaičiuoja dešimtąją vasarą, o jauniausias iš kandidatų 19-metis D.Sabonis pirmą kartą lankosi rinktinės stovykloje.
Simboliška, kad „Vanagupės“ viešbutyje būtent R.Javtokas pirmasis iš rinktinės žaidėjų pasisveikino su diena vėliau nei kiti žaidėjai į Palangą atvykusiu talentinguoju puolėju.
„Sveikas gyvas!“ – tėvišku balsu ištarė Lietuvos rinktinės kapitonas ir vyriškai paspaudė D.Saboniui ranką.
Jauniausias Arvydo Sabonio sūnus nedrąsiai linktelėjo, bet po tokio pasveikinimo gerokai pralinksmėjo.
2001-ųjų vasarą pirmą kartą į Lietuvos rinktinės stovyklą pakviestas R.Javtokas nuo seno garsėja kaip didžiulis autoritetas rūbinėje ir žaidėjas, sugebantis sukurti puikią atmosferą komandoje.
Patyręs aukštaūgis žino, ką patarti jauniems žaidėjams, kaip nuraminti aistras aikštėje ar išblaškyti liūdesį rūbinėje po nesėkmės.
„Jokio įsipareigojimo nejaučiu, viskas atsiranda savaime“, – šyptelėjo R.Javtokas.
Po metų pertraukos į rinktinę grįžęs Kauno „Žalgirio“ aukštaūgis buvo įvertintas jau pirmąją stovyklos dieną. Po pirmosios treniruotės vidurio puolėjas kandidatų sprendimu buvo išrinktas rinktinės kapitonu.
Praėjusią vasarą šios pareigos buvo patikėtos Mantui Kalniečiui, o šiam iškritus dėl traumos – Pauliui Jankūnui.
R.Javtokas per pastaruosius 12 metų tik du kartus – dėl traumų – atsisakė vykti į Lietuvos rinktinę. 2012 metais stresinis pėdos lūžis atėmė iš vidurio puolėjo galimybę varžytis Londono olimpiadoje, o praėjusiais metais krūvių ir traumų nualintas kūnas pasiuntė signalą, kad būtina praleisti pasaulio čempionatą Ispanijoje.
R.Javtokas yra vyriausias žaidėjas Lietuvos rinktinės stovykloje, tačiau neeiline fizine jėga išsiskiriantis aukštaūgis niekada nedvejoja, ar vykti į nacionalinę komandą.
„Šį sezoną neturėjau jokių operacijų, esu sveikas, o pataupyti save dėl ko nors neketinu. Jeigu treneriui manęs reikia, su mielu noru esu čia“, – „Lietuvos rytui“ sakė R.Javtokas.
Pokalbis su kapitonu – apie rinktinės „chebrą“, jaunesniųjų žaidėjų pagarbą, tvarką stovykloje, konkurenciją ir D.Motiejūną.
– Robertai, jums tai jau dešimta vasara su Lietuvos rinktine. Ar ji kuo nors išskirtinė? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Javtoko.
– Jaučiuosi taip, kaip ir kiekvienas iš čia esančių. Bet kadangi man tai ne pirmas kartas, esu labiau atsipalaidavęs. (Šypsosi.) Visada į rinktinę vykstu su dideliu noru. Kiekvienais metais rinktinės stovyklos būna įdomios, kuo nors ypatingos. Visada atsiranda kas nors naujo ir įdomaus.
Sąlygos gerėja, „chebra“ visada nuostabi, tik žaidėjai keičiasi – kartais daugiau būna vyresnių, kartais – jaunesnių. Bet pokyčiai kiekvienais metais duoda ką nors naujo, ir man tai patinka.
– Kiekvieną vasarą į rinktinę atvyksta keletas naujų žaidėjų. Duodate jiems patarimų?
– Nesu jiems tėvas. (Juokiasi.) Bet kuris žaidėjas, jei mato, kad kas nors daro klaidą, gali tai ir pasakyti. Tiek aš jaunam žaidėjui, tiek jaunas – man. Pas mus rinktinėje nėra skirstymų į jaunimą ir senimą. Bent jau man taip atrodo.
Aišku, pirmą kartą rinktinės stovykloje esantiems žaidėjams norisi pasakyti, ko mes čia susirinkome, kas ir kaip čia vyksta – nuo rengimosi iki vėlavimo ir kitų smulkių detalių. Tokią tvarką palaikome iš kartos į kartą.
– Pirmąkart rinktinės kapitonu buvote išrinktas 2009-ųjų vasarą. Ar jums tai labai svarbu?
– Mano situacija nepasikeičia, ar esu su kapitono titulu, ar be jo.Jei nebūčiau tapęs, nenusivilčiau, o juo tapęs nesu pakeltas į kokias nors aukštumas.
Žinoma, kapitono raištis prideda papildomų pareigų – bendradarbiavimo, problemų sprendimo. Bet manau, kad dėl savo amžiaus ir patirties man tai leistų daryti ir be kapitono raiščio. Tad viso to nesureikšminu.
– Garsėjate kaip krepšininkas, kuriantis teigiamą atmosferą komandos drabužinėje. Ar jaučiate jaunesnių žaidėjų pagarbą?
– Visada elgiuosi su kitais taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi. Jeigu kitus gerbi, tada ir tave gerbia. Galbūt kartais pajuntu didesnę pagarbą iš tų žaidėjų, su kuriais dar nesu labai gerai pažįstamas. O, pavyzdžiui, Kauno „Žalgiryje“ nėra taip, kad kuo vyresnis, tuo turėtų būti didesnė pagarba. Žinoma, kažkokia pagarba yra, vieni ant kitų nespjaudome. (Šypsosi.)
– Nuo 2012-ųjų dėl traumų praleidote dvi rinktinės vasaras. Kiek dar planuojate ir norite žaisti Lietuvos rinktinėje?
– Paskutinis kartas gali būti šiandien, gali būti ir rytoj. Kiekvienais metais kas nors ateina į tavo poziciją. Jei šiemet pasakysiu, kad tai bus paskutiniai mano metai rinktinėje, bet kitąmet kiti du vidurio puolėjai negalės atvykti, o aš būsiu geros formos, kodėl neatvažiuoti?
Jei treneriams manęs reikia, o aš neturiu traumų, visada atvažiuoju. Man čia patinka, man čia gera ir aš noriu čia būti. Mane tai „veža“. O kiek dar būsiu, tikrai nežinau.
– Pernai neatvykote į rinktinę – kaip pats sakėte, „vasarą skyrėte remontui“. Ar sulaukus 35-erių nesinori vasarų skirti poilsiui?
– Man svarbiausia, kad yra noras žaisti rinktinėje. Man liko turbūt dar keletas karjeros metų, ir kol jaučiu malonumą, noriu jį visą pasiimti, kiek tik galiu. Šiemet man nereikėjo nieko operuoti, jokių bėdų nebuvo, todėl aš nesitaupysiu ir dirbsiu.
Žinoma, treneriai pataupo, pats truputį pasisaugai ir nebedarai visko taip, kaip būdamas 21-erių. O po to įsivažiuoji.
– Šiais metais rinktinės stovykloje vidurio puolėjo pozicijoje taip pat varžosi Antanas Kavaliauskas ir Jonas Valančiūnas. Ar laukia rimta konkurencija?
– Manau, kad šiemet stovykloje susirinko labai aukšto lygio vidurio puolėjai. Su jais konkuruoti bus labai sunku. Be to, nėra Donato Motiejūno, todėl treneriams reikės rinktis iš kitų jaunų žaidėjų – tokių kaip Artūras Gudaitis ar D.Sabonis.
Su tokiais jaunais krepšininkais treniruotėse būna sunkiausia kovoti – jie užsidegę, nori įrodyti, ko yra verti. Konkurencija yra gerai, suteikia daugiau paskatų ir noro įrodyti, kad tu dar gali, ir tai parodyti jaunesniems, kurie jau nori tave nuversti. Tai padeda išlikti rinktinėje ir gal net dar geriau pasiruošti.
– Ar spraga sunkiojo krašto pozicijoje gali tapti svarbiu postūmiu jauniesiems rinktinės kandidatams kovojant dėl vietos rinktinės dvyliktuke?
– Manau, jie bet kokiu atveju būtų gavę tą galimybę. Treneriai juos pasikvietė į stovyklą, o tai reiškia, kad jų rodomi rezultatai suteikia tam tikro pasitikėjimo.
To, kad nėra D.Motiejūno, nepavadinčiau katastrofa, bet tikrai labai didele bėda. Jis po tokio sėkmingo sezono rinktinei būtų labai padėjęs. Bet jo nėra, todėl automatiškai atsiveria galimybė kam nors iš jaunųjų žaidėjų įlįsti ir įrodyti, ko esi vertas. Aš tikiuosi, kad taip ir bus, niekas nenuvils.
– Kiek realu, kad kitąmet Lietuvos rinktinė žais olimpinėse žaidynėse?
– Viskas priklausys nuo pasirengimo, smulkių detalių, traumų. Aš tikiu šita komanda, kaip ir kiekvienais metais tikėdavau mūsų rinktine.
Neįsivaizduoju, kaip galima į rinktinę važiuoti tiktai tam, kad joje atbūtum. Žaidėjai susirenka vedami azarto, garbės ir atsidavimo, todėl negali būti netgi kalbos, kad kas nors nesistengs. Talento šiai rinktinei taip pat netrūksta – reikia viskuo pasinaudoti, visiems patikėti treneriu, ir viskas bus gerai.
Olimpiados Lietuvos rinktinė dar nėra praleidusi, tikiuosi, kad nepraleisime ir šios.
