Banguotai čempionate žaidusi jaunių rinktinė nužingsniavo iki pat finalo, kuriame šeimininkams iššūkį metė dviejų pratęsimų dramą išvakarėse išgyvenusi Bosnijos ir Hercegovinos ekipa.
Kauno areną užplūdusių sirgalių palaikoma G.Petrausko kariauna rodė kovingumo stebuklus, o pirmojoje tribūnų eilėje jai padėjo į lemiamą mačą atėjusios Lietuvos vyrų rinktinės žvaigždės.
Lietuviai visas rungtynes vijosi varžovus, bet lūžis neįvyko – pralaimėta 83:85.
Šeimininkai finale nesurado priešnuodžių varžovų žvaigždei Dženanui Musai.
204 cm ūgio universalusis gynėjas lemiamame mače žibėjo visu ryškumu – pelnė net 33 taškus, sugriebė 8 kamuolius, atliko 7 rezultatyvius perdavimus.
Bosnis buvo ne tik rezultatyviausias čempionate (pelnė vid. po 23,3 taško), bet ir buvo pripažintas naudingiausiu pirmenybių žaidėju.
Į simbolinį geriausiųjų penketą dar pateko Arnas Velička, bosnis Njegosas Sikirašas ir du turkai – Onuralpas Bitimas ir Ahmetas Duranas.
Prie rinktinės vairo debiutavusį 30-metį „Šiaulių“ klubo trenerį G.Petrauską vakar tebegraužė apmaudas dėl nesėkmės finale.
– Jei finalą tektų žaisti iš naujo, ką darytumėte kitaip? – „Lietuvos rytas“ paklausė jaunių rinktinės stratego.
– Atvirai prisipažinsiu – neįsivaizduoju, nes per rungtynes išbandėme daug variantų. Deja, sekmadienis buvo Dž.Musos diena.
Per visą čempionatą jis prastai atakavo iš toli, todėl buvome nutarę leisti jam laisviau jaustis prie tritaškio linijos, kad negalėtų veržtis į baudos aikštelę. Bet bosnis pataikė pirmus tris tritaškius, todėl žaidėjai ėmė mėtytis, dvejoti.
Manau, pralaimėjome taktiškai, nes neuždengėme varžovų lyderio. Tačiau vaikinams priekaištų neturiu, nes jie kovėsi pagirtinai, atidavė visas jėgas.
– Dramatiškame pusfinalyje su turkais jūsų auklėtiniai žaidė stebėtinai šaltakraujiškai, o finalo pirmojoje pusėje buvo nepanašūs į save – skubėjo mesti iš toli, vaikiškai klydo. Taip nutiko dėl įtampos?
– Jie – dar tik šešiolikamečiai, žaidę pirmame finale.
Sirgaliai mus palaikė fantastiškai, bet tai irgi buvo papildomas spaudimas visiems.
Finalą stebėjo ir Lietuvos rinktinės žvaigždynas, kuris mums visiems, treneriams ir žaidėjams, buvo ir yra svajonė.
Mes visą čempionatą nemažai klydome, o finale tos klaidos kainavo labai daug. Juk ir trečiajame kėlinyje buvome užsikabinę, bet savosios bangos vis tiek nepagavome.
Klaidų neišvengėme ir lemiamomis akimirkomis.
– Prieš čempionatą federacijos vadovai buvo iškėlę tikslą kautis dėl medalių. Ar negąsdino ši užduotis?
– Mes, treneriai, nuo pirmos dienos turėjome tik vieną tikslą – auksą.
Po dviejų iš eilės pralaimėjimų turkams ir vokiečiams buvo neramu, bet to komandai neakcentavome, nes nenorėjome papildomo spaudimo.
Taip, Europos čempionato sidabras yra gerai, su tuo sutiktų kiekvienas. Bet mes tai suprasime nuslinkus pralaimėjimo kartėliui. Juk buvome jau prisilietę prie aukso.
Todėl reikia laiko, kol pradėsime džiaugtis, kad ne tik laimėjome vicečempionų titulą, bet ir kitais metais žaisime pasaulio čempionate Ispanijoje.
– Šią vasarą debiutavote prie rinktinės vairo.
Ar didelis skirtumas vadovauti vyrų komandai ir vaikinų rinktinei?
– Pirmiausia skiriasi atsakomybė, nes atstovaudamas savo šaliai jauti, kad už tavęs – visa Lietuva.
Klubų krepšinyje spaudimo netrūksta, bet jis menkesnis.
Apie Europos čempionatą kasdien rašo laikraščiai ir portalai, reportažus rodo televizija.
Tai tik padidina įtampą.
Tačiau reikia pripažinti, kad šis spaudimas yra ir malonus. Į rinktinę susirenkama ne dėl pinigų, o dėl garbės atstovauti savo šaliai.
Vyrų krepšinyje lengviau, nes žaidėjai labiau patyrę, greičiau įvykdo tai, ko iš jų reikalaujama.
Bet labiausiai įstrigo šešiolikamečių vaikinų charakteris – jie kovėsi dėl kiekvieno centimetro. Labai norėčiau, kad tokį kovingumą ir pasiaukojimą būtų galima perkelti į vyrų komandą.
– Kokį pažymį parašytumėte auklėtiniams?
– Devynetą. Jei būtume laimėję auksą, rašyčiau aukščiausią pažymį.
Šis turnyras buvo didžiulė pamoka ir mums, treneriams. Komanda buvo surinkta pirmam čempionatui, todėl mes dar daug ko nežinojome apie auklėtinius, jų galimybes.
Manau, kad kitais metais dirbti bus lengviau, nes mes užčiuopėme tam tikrų kiekvieno žaidėjo briaunų.
– Ar vasara su rinktine nekliudė burti „Šiaulių“ ekipos? Juk rinktinėje buvo ir asistentas Vaidas Pauliukėnas.
– Manau, kad darbas „Šiaulių“ komandoje tikrai nukentėjo. Bet to nesigailiu.
Klube yra patyrusių žmonių, tad tikiuosi, kad greitai susirasime trūkstamus porą žaidėjų. Kitą savaitę jau pradėsime darbą.
Europos jaunių krepšinio čempionatas
Finalas. Lietuva – Bosnija ir Hercegovina 83:85 (19:26, 18:24, 22:19, 24:16). A.Velička 14, G.Vasiliauskas 12, L.Uleckas 11, V.Kozys 10, I.Sargiūnas 9, T.Balčiūnas ir E.Juozaitis po 8, L.Kišūnas 6, A.Bakutis 3, T.Vaičiūnas 2/Dž.Musa 33 (7/17 dvitaškių, 4/7 tritaškių, 7/13 baudų), S.Čampara 23, E.Čerkezovičius 10, N.Sikirašas 9, L.Mutičius ir A.Barukčija po 4, S.Kočičius 2.
Dėl 3-iosios vietos. Turkija – Ispanija 83:72.
Dėl 5-osios vietos. Prancūzija – Suomija 75:46.
Dėl 7-osios vietos. Latvija – Juodkalnija 60:57.
Pusfinalis. Lietuva (V.Kozys 12, I.Sargiūnas 11, A.Velička 9) – Turkija 73:71 (12:20, 22:18, 20:23, 19:10), Bosnija ir Hercegovina – Ispanija 86:78 (po dviejų pratęsimų).
Ketvirtfinalis. Lietuva (V.Kozys ir A.Velička po 18, T.Vaičiūnas ir G.Vasiliauskas po 12) – Suomija 93:74 (21:23, 22:15, 25:21, 25:15), Turkija – Serbija 87:66, Bosnija ir Hercegovina – Vokietija 70:54, Ispanija – Prancūzija 72:63.
