Gegužę paskelbus Lietuvos rinktinės 25 kandidatus, tarp jų puikavosi ir Domanto Sabonio pavardė. NCAA lygoje Gonzagos „Bulldogs“ žibėjęs 208 cm ūgio žaidėjas pradžioje krepšinio specialistams kėlė daugiau šypseną – kaip jaunasis „saboniukas“ galės galynėtis su rimtais vyrais.
Tačiau jau dvidešimtmečių Europos pirmenybėse D.Sabonis vienas tempė ekipą į priekį, o pradėjęs treniruotes nacionalinėje komandoje tapo vienas iš tų jaunųjų žaidėjų, kuriems lyg ir planuojama vieta komandoje.
Maža to – kontrolinėse varžybose D.Sabonis buvo vienas geriausių kovotojų po krepšiais, pelnė po 2-6 taškus ir buvo itin naudingas gynyboje. Tad prieš vykstant į „Akropolio taurės“ turnyrą Graikijoje, mažai kas jau abejojo, kad D.Sabonis praras J.Kazlausko pasitikėjimą ir bus „atleistas“ iš komandos prieš Europos krepšinio pirmenybes.
– Ar jau esate ramesnis dėl savo ateities rinktinėje? Kalbama, kad jūs jau be penkių minučių nacionalinės ekipos narys.
– Dar taip nėra. Dar nėra paskelbtas dvyliktukas, todėl ir toliau bandysiu įrodinėti, kad esu naudingas rinktinei.
– Kas sunkiausia dabar?
– Nėra taip, kad buvo sunkiau, o dabar – ne. Viskas sunku – dar jaunas esu. Man dar mokytis ir mokytis – bandau iš visų pasisemti kuo daugiau patirties.
– Augote ir tobulėjote Ispanijoje. Kur maloniau žaisti – Lietuvoje ar Ispanijoje?
– Krepšinis visur yra krepšinis. Net nežinau... Vis dėlto galvoju, kad Lietuvoje man maloniau žaisti.
– Jūsų neerzina, kad visi mūsų šalies sirgaliai ieško žaidybinių panašumų tarp Domanto Sabonio ir Arvydo Sabonio, į jus žiūrima per tėvo prizmę?
– Kartais mane tai erzina, tačiau bandau į tai reaguoti ramiai. Jaučiu, kad man reikia žaisti savąjį žaidimą, tą kurį aš moku žaisti ir viskas bus gerai. Kitą vertus, aš jau ir pripratau prie tokių palyginimų.
– Ar šiuo atveju nėra sunkiau žaisti – visur kalbama apie Sabonį, kuris turi būti krepšinio idealas, privalo žaisti tik geriausiai. Kitiems rinktinės žaidėjams tokios etiketės nekabinamos, reikalavimai nekeliami.
– Kaip kada. Kai kada, žinoma, būna sunkiau. Kai žaidi aikštėje, negalvoji, kad esi Sabonis, tuo metu esu tik Domantas.
– Jūs turite labai rimtą palaikymą – tėvą Arvydą Sabonį, kuris, greičiausiai, yra ir didžiausias kritikas?
– Mane palaiko visa šeima, bet neslėpsiu, dažnai po mačo pasikalbame su tėčiu – kas ir kaip sekėsi. Jis juk geriau mato, ko man dar reikia, kur reikia pasimokyti, kur klaidos, o kur yra viskas gerai.
– O kokios tos A.Sabonio pastabos D.Saboniui?
– Oj, daug... Dažniausiai viskas priklauso nuo to, ką darau aikštėje – bandau pasiginti ar puolu. Būna, kad tėtis pagiria, bet labiau gaunu pylos (juokiasi). Jis nori, kad viską gerinčiau savo žaidime.
– Ką naujo atradote savyje būdamas rinktinėje? Kuo jums patinka ar nepatinka treneris Jonas Kazlauskas?
– Kas labiausiai manyje pasikeitė – būdamas rinktinėje pamačiau, kad žaidimą pradėjau suprasti visiškai kitaip, nei ankščiau. Tai trenerio J.Kazlausko nuopelnas. Jis labai geras treneris – vos ne per kiekvieną treniruotę jis man suteikia begalę informacijos. Aš jau esu jau savotiškas laimėtojas, nes iš rinktinės pasisėmiau itin daug naudingos informacijos.
– J.Kazlauskas neseniai prakalbo, kad jis jus mato kaip naują šalies krepšinio žvaigždę. Kaip jums tokie pagyrimo žodžiai?
– Aišku, man tai labai patinka. Tai motyvuoja, tačiau verčia dar labiau dirbti.
– Ar vis dar jaučiate jaudulį vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius?
– Jau mažiau. Pradžioje buvo sunku, bet jau nemažai laiko praėjo, varžybų, jau apsipratau. Bet vis tiek – dar bandau nesijaudinti...
– Domantas Sabonis – koks jis už aikštės ribų?
– Geriausias mano laiko leidimo būdas – su draugais ir šeima. Tad Domantas Sabonis už aikštės ribų paprastas – jis mėgsta krepšinį ir artimųjų draugiją.