Tada apie sugrįžimą į Žalgirį“ krepšininkas sakė: „Dabar tai sunkiai įsivaizduoju, tačiau gyvenime gali būti visko“. Taip ir įvyko, tik gerokai vėliau – per paskutinį jo, kaip žaidėjo, karjeros sezoną – 2013-2014 m.
Apie ilgą Š.Jasikevičiaus kelią į „Žalgirį“ – rašinys iš 2002-ųjų žurnalo „Krepšinis“.
Šaro karjeros paradoksas „Žalgiris“ iki šiol gyvena Šarūno Jasikevičiaus širdyje. Nors „Barcelona“ įžaidėjas nuo vaikystės svajojo vilkėti legendinės Arvydo Sabonio ekipos marškinėlius, į kovą prieš „Žalgirį“ Kauno halėje jis ves jau trečią savo karjeros klubą.Kodėl 25 metų Lietuvos rinktinės lyderis liko svetimas gimtojo miesto ekipai?
Laisvės alėjoje Šarūnas jau tapo svečiu. „Pastaraisiais metais grįžtu į Lietuvą tuomet, kai būna šalies rinktinės stovyklos. Tačiau vasarą rinktinė treniruojasi pajūryje, o rungtynes dažniausiai žaidžia Vilniuje. Užsuku pas tėvus permiegoti tik važiuodamas iš stovyklos į oro uostą“, – neslepia Kaune gimęs žaidėjas.
Eurolygos rungtynės su „Žalgiriu“ – unikali proga „Barcelona“ lietuviui ne tik vėl trumpai aplankyti tėvus, bet ir pasižvalgyti po mėgstamas gimtojo miesto vietas.
„Kai mokiausi, tų vietų nelabai ir turėjau. Nuo penkiolikos metų mokykla ir krepšinio salė buvo visas mano gyvenimas. Kitkam trūko laiko. Gyvenau toli nuo centro, todėl į mokyklą reikėjo „mikriukais“ važinėti. Dabar Kaune yra normalių vietų, kur galima nueiti. Tik gaila, kad Kaunas keičiasi į blogąją pusę, palyginti su kitais šalies miestais – Vilniumi ar Klaipėda“, – savo įspūdžiais dalijosi Šarūnas.
Kauno halėje – nuo vaikystės
Buvęs J.Jablonskio vidurinės mokyklos moksleivis iki šiol domisi Kauno reikalais. Po kiekvieno Eurolygos turo Š.Jasikevičius pirmiausia ieško „Žalgirio“ rungtynių rezultato.
„Visiems lietuviams „Žalgiris“ kelia ypatingų sentimentų. Buvau vienas iš tų, kuris ėjo iš proto, kai žaidė Sabas, Kurtis ir Chomkė. Į halę eidavau nuo mažų dienų. Tėvas visada gaudavo bilietus. Mačiau visas „Žalgirio“ rungtynes. Kai neturėdavau bilieto, tėvas vis tiek surasdavo būdų, kaip mane įsivesti į halę“, – neslėpė Šarūnas.
Garsiuosius SSRS čempionato superfinalus, kai Kauno klubas varžėsi su Maskvos CSKA, dešimtmetis Š.Jasikevičius stebėjo sėdėdamas tėvui ant kelių.
„Nuo tų laikų pačiam vilkėti „Žalgirio“ marškinėlius tapo didžiausia mano svajone“, – prisipažino Šarūnas. Pasaulio rankinio pirmenybių prizininkės Ritos Jasikevičienės ir Sovietų Sąjungos stalo teniso jaunių čempiono Lino Jasikevičiaus vyresnysis sūnus mokytis krepšinio abėcėlės pradėjo Kauno krepšinio mokykloje.
„Šarūnas buvo vieneriais metais jaunesnis už kitus, bet jau tuomet išsiskyrė charakteriu. Vyresniems vadovavo. Šarūnas ir gyvenime, ir krepšinyje anksti pasižymėjo kovingumu. Visada buvo lyderis. Neabejojau, kad jam lemta žaisti „Žalgiryje“, – apie savo auklėtinį kalbėjo Feliksas Mitkevičius.
Pirmas „Žalgirio“ pasiūlymas
Pirmojo Š.Jasikevičiaus trenerio pranašystei, regis, buvo lemta išsipildyti.
1993 m. Šarūnas kartu su Kauno „Žalgiriu“ išvyko į turnyrą Australijoje.
„Tuomet Šarūnas nedaug žaidė, bet vien būti su „Žalgiriu“ jam buvo didelis laimėjimas. Australijoje jam sukako tik 17 metų, o jis jau atstovavo garsiausiai šalies komandai“, – džiaugėsi sūnaus karjera R.Jasikevičienė.
Tačiau 1994 m. Tel Avive tapęs Europos jaunių čempionu perspektyviausias šalies įžaidėjas daugiau neapsivilko „Žalgirio“ marškinėlių. Kaune baigęs dvylika klasių, stojamuosius egzaminus Š.Jasikevičius jau laikė Amerikoje.
„Išvažiavau padedamas Kairio (S.Kairys – „Court Side“ agentūros atstovas Lietuvoje. – Red.) ir tuo labai didžiuojuosi. Amerikoje yra šimtą kartų daugiau galimybių nei Lietuvoje ko nors pasiekti. Pamatyti pasaulio, išmokti kalbų ir baigti universitetą – jau didelis dalykas“, – tvirtino Šarūnas.
Pirmoji dvikova
Nors Š.Jasikevičius atmetė pirmąjį „Žalgirio“ pasiūlymą, LKL čempionai jam neužvėrė savo durų. Kai 1996 m. Europos jaunimo čempionas baigė studijas Merilendo universitete, „Žalgiris“ dar sykį mėgino tartis su perspektyviu žaidėju. 1998 m. Europos taurę iškovojęs Kauno klubas prieš savo debiutą Eurolygoje ieškojo trečiojo įžaidėjo.
„Komandoje jau buvo Darius (D.Maskoliūnas. – Red.) ir Tyusas (T.Edney. – Red.) Būti tik trečias įžaidėjas tikrai nenorėjau. Kam veltui sėdėti ant suolo? Grįžęs iš Amerikos labiausiai norėjau tobulėti, todėl žiūrėjau, kur būtų palankiausios man sąlygos tęsti karjerą. Jeigu esu įsitikinęs savo tiesa, jos iš manęs niekas negali išmušti“, – neslėpė Šarūnas.
1998 m. rudenį aistringas Kauno klubo sirgalius tapo pagrindiniu „Lietuvos ryto“ įžaidėju.
„Žalgirio“ triumfas Europos turnyruose nustelbė amžiną Kauno ir Vilniaus priešpriešą, todėl tik kruopštūs statistikos mėgėjai suskaičiavo, kad Š.Jasikevičius lyg tyčia buvo rezultatyviausias „Lietuvos ryto“ krepšininkas per septynias stipriausių LKL klubų dvikovas 1998-1999 m. sezoną.
„Pirmąsyk žaisti prieš „Žalgirį“ halėje buvo keistoka. Tačiau kai esi profesionalas, jokių sentimentų nelieka. Tada buvo toks jausmas: vargu ar žalgiriečius aploši, bet įdomu pačiam palakstyti prieš tokius kietus varžovus. Vienose finalo rungtynėse, kai „Žalgiris“ jau buvo Eurolygos čempionas, mes net vos „nenukalėm“ jų per klaidą“, – karjerą „Lietuvos ryte“ prisiminė Šarūnas.
Žodžių karas
1999 m. birželis pagaliau žadėjo tapti Š.Jasikevičiaus ir „Žalgirio“ medaus mėnesiu. Kai iš Kauno išvažiavo Tyusas Edney ir Darius Maskoliūnas, dviem Eurolygos čempionams geresnio įpėdinio už ambicingą Lietuvos rinktinės įžaidėją vargu ar buvo galima surasti.
Tačiau visiems akivaizdžios vedybos nelauktai virto viešu žodžių karu.
„Jeigu Š.Jasikevičius nepakeis savo nuomonės dėl pinigų, „Žalgiryje“ šio žaidėjo tikriausiai nebus“, – spaudai aiškino Kauno klubo valdybos pirmininkas Mindaugas Plūkas.
„Tą vasarą esu kalbėjęs ir su Plūku, ir su Šabtajum (Š.Kalmanovičius – buvęs vienas „Žalgirio“ bendrasavininkių. – Red.). Šabtajus buvo labai atviras su manim. Jis buvo vienas iš tų retų žmonių, kuris tuomet suprato mano abejones ir norus. O Plūkas visuomet varė tik savo: mums reikia žaidėjo“, – prisiminė karščiausią savo vasarą Š.Jasikevičius.
Kartu su Lietuvos rinktine Šarūnas žaidė 1999 m. Europos čempionate Prancūzijoje, kai draugai Le Mane jam perdavė lietuviškus laikraščius su kategoriškais „Žalgirio“ vadovų samprotavimais apie „150 tūkst. dolerių“ nevertą įžaidėją.
„Man nepatinka „Žalgirio“ vadovų politikai būdingas bruožas – lietuvius krepšininkus jie nori nupirkti kone už dyką. Jei esi lietuvis, negali gauti tiek pinigų, kiek užsienietis, nors jų būtum ir vertas“, – kalbėjo Šarūnas.
Slovėnas įžvalgesnis už lietuvius
Lietuvos rinktinės įžaidėjas 1999 m. vasarą lyg tyčia buvo sulaukęs pasiūlymo sudaryti 275 tūkst. dolerių kontraktą su Stambulo „Fenerbahce“ klubu. Į Turkijos klubą jis galėjo išvažiuoti kartu su Valdemaru Chomičiumi, kuriam buvo siūlomos trenerio asistento pareigos.
„Galbūt žalgiriečiai manė, kad taip aš noriu pakelti savo kainą? Bet čia – ne mano darbas, agento reikalas. Kad ir kaip ten būtų, su „Žalgiriu“ mane išskyrė tikrai ne pinigai. Finansiškai lygiai tokį pat pasiūlymą buvau gavęs iš „Olimpija“ klubo. Tačiau Liublianos klubas garantavo, kad Eurolygoje būsiu pirmas komandos įžaidėjas. Kaune mano norai nebuvo niekam įdomūs“, – neslėpė Š.Jasikevičius.
„Apie Šarūną sužinojau dar tuomet, kai jis rungtyniavo NCAA. Domėjausi jo rezultatais. Specialiai dėl Šarūno Europos čempionate Prancūzijoje stebėjau visas Lietuvos rinktinės rungtynes ir net nevaikščiojau į Slovėnijos ekipos varžybas. Dar nesibaigus Europos pirmenybėms paskambinau agentui ir pasakiau: „Noriu su juo pasirašyti sutartį“.
Tuo metu Šarūnas nebuvo svarbi rinktinės mechanizmo detalė, bet man imponavo, kad jis demonstravo pasitikėjimą savo jėgomis ir nebijojo imti žaidimo gijų į savo rankas“, – „Krepšiniui“ aiškino Zmago Sagadinas.
Skyrybos be vestuvių
Liublianos „Olimpija“ treneriu Š.Jasikevičius tuomet patikėjo labiau negu Jonu Kazlausku, su kuriuo dar 1994 m. Tel Avive tapo Europos jaunių čempionu ir nuo 1997 m. dirbo kartu Lietuvos rinktinėje.
„Su Kazlausku kartu suvalgėm nemažai druskos. Turėjom daug puikių metų, bet netrūko ir nesutarimų atkarpų. Ta vasara buvo viena iš atkarpų, kai mūsų požiūriai nesutapo. Tai mane taip pat atstūmė nuo „Žalgirio“. Tuomet aš tikrai labai norėjau žaisti ir tobulėti. „Žalgiris“ ieškojo įžaidėjo amerikiečio, todėl supratau, kad Kazlauskas dar nenori komandos vairą atiduoti į mano rankas“, – pasakojo Šarūnas.
Europos čempionato dienomis Prancūzijoje Š.Jasikevičius sukirto rankomis su „Olimpija“ treneriu. Per vieną sezoną Liublianos klube lietuvis turėjo uždirbti 150 tūkst. dolerių.
„Mano pasirinkimui labai daug įtakos turėjo tai, kad Liublianoje dirbo Sagadinas. Buvau daug girdėjęs, kad jauniems krepšininkams verta su juo padirbėti. Daug kas kalbėjo, kad po Sagadino programos galėsi keliauti, kur nori“, – gyrė slovėnų trenerį Šarūnas.
Š.Jasikevičius išsiskyrė su „Žalgiriu“ be jokių sentimentų. „Geriau važiuoti ten, kur tavęs tikrai nori. Kodėl man eiti į „Žalgirį“ ir būti antru įžaidėju? Iš „Žalgirio“ tuomet sklido daug negražių dalykų. Plūkas viešai kalbėjo, kad aš reikalauju žaisti po 35 minutes Eurolygos rungtynėse. Tokie pareiškimai man ir dabar dar keistai skamba, nors jau tiek laiko praėjo“, – neslėpė „Barcelona“ įžaidėjas.
Keršto valanda
Vietoj Š.Jasikevičiaus „Žalgiris“ nusipirko dvigubai brangesnį Corey Becką. 1999 m. spalį pirmąsyk su „Olimpija“ į gimtą miestą sugrįžęs lietuvis nepraleido progos Kauno halėje ne tik apžaisti savo tiesioginį konkurentą. Po paskutinio švilpuko slovėnų klubo pergale besisvaiginantis Š.Jasikevičius atsisuko į Kauno ekipos vadovus ir aikštės centre demonstratyviai smiliumi badė į savo marškinėlius.
„Ta savaitė buvo viena sunkiausių mano karjeroje. Iš tiesų buvau pritvinkęs kažkiek pykčio ant „Žalgirio“, tačiau dar daugiau pridirbo žurnalistai. Buvo tikra beprotybė: visą savaitę iš visų pusių skambino ir klausinėjo – kaip žaisi Kaune? Jie mane pripumpavo emocijų ir sukūrė visą tą ažiotažą. Per rungtynes atsilikinėjom 18 taškų. Kai juos atsilošėm, prasidėjo nesąmonės. Galbūt tokiu būdu išsiliejo visas pyktis“, – prisimena Šarūnas.
„Žalgirio“ sirgaliai Š.Jasikevičiui tą spalio vakarą nerodė jokios antipatijos net po visų karingų jo gestų.
„Tą sezoną visi „Žalgiriui“ norėjo įkąsti. Žmonės buvo išpaikinti pergalių. Kita vertus, sirgaliams taip pat nepatinka, kad lietuviai priversti žaisti svetur. Jie nori matyti savus“, – samprotavo „Barcelona“ įžaidėjas.
Trečias kartas
Katalonų klubas – jau trečioji Š.Jasikevičiaus komanda, kurios marškinėlius jis vilkės Kauno halėje. Tačiau šįsyk 25 metų lietuvis nepuoselėja jokių keršto planų.
„Kai atvažiavau su „Olimpija“, galbūt jaučiausi neįvertintas. Užsienyje man siūlo darbą, o gimtojo Kauno klubas nusisuko. Dabar esu ramesnis. Žinau, ko esu vertas ir ką darau. Esu visiškai patenkintas savo darbu. Neturiu ko įrodinėti nei sau, nei kitiems. Vienas rungtynes gali sulošti geriau ar blogiau – niekam nieko tuo neįrodysi“, – įsitikinęs „Barcelona“ įžaidėjas.
Š.Jasikevičius iki šiol neatmetė galimybės vieną dieną apsivilkti savo svajonių komandos marškinėlius: „Dabar tai sunkiai įsivaizduoju, tačiau gyvenime gali būti visko. „Žalgirio“ vardas vis tiek man yra labai brangus“.
Šis rašinys – iš 2002-ųjų žurnalo „Krepšinis“.
