Daugiau kaip 7 metus Rusijos moterų ekipas treniravęs 61-erių Lietuvos krepšinio specialistas šiemet užsivertė ant pečių sunkią atsakomybės naštą, tačiau jos nevelka. Jis ja mėgaujasi.
Su rusų Kursko „Dinamo“ klubu Europos taurę kartą laimėjęs ir 2014-aisiais šio turnyro finale kovojęs S.Vadopalas vasarą sulaukė agento skambučio. Netoli Austrijos Zalcburgo miesto su šeima gyvenančiam treneriui buvo pasiūlytas darbas 38 tūkstančius gyventojus turinčio Vokietijos miestelio Zarluiso moterų ekipoje.
„Nors praėjusiame Vokietijos moterų čempionate „Royals“ užėmė antrąją vietą, šiemet vasarą viskas apsivertė aukštyn kojomis: komandą paliko pagrindinis rėmėjas, iš ekipos išėjo nemaža dalis krepšininkių, ilgametis klubo treneris. Žodžiu, buvo kalbama apie mirštantį klubą. Jokių keliamų uždavinių pirmenybėse, kalbos apie galimą iškritimą į žemesnį lygį, šnekos apie išnykimą – būtent tokias žinutes pradžioje gavau iš aplinkinių“, – pasakojo 2007-aisiais Lietuvos moterų krepšinio rinktinę treniravęs S.Vadopalas.
Tačiau lietuvis neišsigando blogų atsiliepimų – nutarė surizikuoti. Ir perėmė komandos vairą.
Po pirmosios drovios sėkmės Vokietijos čempionate niekas nekrykštavo iš džiaugsmo – tik santūriai linkčiojo galvomis. Tačiau jau antroji DBBL turnyro kova buvo siaubinga: geriausia vokiečių moterų komanda „1880 Wasserburg“ tiesiog nušlavė nuo kelio lietuvio vedamą klubą 90:38.
„Todėl, kad neturėjau su kuo priešintis. Įžaidėja ir vidurio puolėja buvo patyrusios traumas, tai į aikštę paleidau antrą sudėtį. Iš viso turiu komandoje vos 6 žaidėjas, kurios rimčiau kovoja, tad likęs su keliomis starto sudėties krepšininkėmis galėjau prapilti dar didesniu skirtumu“, – prisiminė šią akistatą lietuvis, tikindamas, kad kritikams tai buvo palankus laikas šūkauti, o optimistams buvo išmušta žemė iš po kojų.
Tačiau tai, kas įvyko po šio pralaimėjimo, vargu ar buvo galima prognozuoti, o juolab pasvajoti: „Royals“ iš visiškos turnyro autsaiderės tapo pirmenybių lydere.
S.Vadopalo vedamos moterys laimėjo septynias čempionato akistatas iš eilės, triuškindamos oponentes vidutiniškai 20 taškų skirtumu. Pastarąją pergalę prie pat Prancūzijos sienos esančio Zarluiso miesto komanda iškovojo sekmadienį, nugalėjusi Rotenburgo „Avides Hurricanes“ rezultatu 91:70.
Kuklus klubas iš pasienio miestelio, po 10 mačų turintis 8 pergales, tarp 12 pirmenybių dalyvių šoktelėjo į trečiąją turnyro lentelės vietą.
„Nereikia įsivaizduoti, kad Vokietijos čempionatas silpnokas. Nieko panašaus. Pavyzdžiui, „1880 Wasserburg“ ekipoje iš 14 krepšininkių tik keturios vietinės, o „Avides“ klube – penkios amerikietės. Ir dalis iš jų žaidė WNBA“, – pasakojo iš Biržų kilęs krepšinio strategas.
Jo vedamoje komandoje nėra nė vienos Lietuvos krepšininkės. Ir ne todėl, kad jis nenorėtų pagelbėti saviškėms.
„Neįperkame. Lietuvės labai brangios. Mūsų komandai, kuri skaičiuoja eurą prie euro, mums nėra jokių šansų pasisamdyti Lietuvos krepšininkę. Kad ir kaip keistai tai skambėtų“, – juokėsi S.Vadopalas.
Baltijos šalis lietuviui tik primena klubo garbę ginanti žaidėja iš Latvijos Sabina Niedola.
Mūsų šalies krepšinio specialistas papasakojo, kaip į komandą pateko viena ar kita iš penkių legionierių, tačiau išsiskyrė amerikietės Angelos Tisdale istorija.
Prieš penkerius metus WNBA kovojusi A.Tisdale galiausiai nutarė savo gyvenimą susieti su JAV kariuomene.
„Netoli mūsų miestelio yra NATO bazė. Ji dabar ten dirba seržante. Pati pradėjo ieškotis, kur būtų galima pažaisti krepšinį. Atrado mūsų komandą, pasiprašė. Klubo prezidentas neprieštaravo – tegul žaidžia. Tai dabar gauna ir šiokį tokį atlygį, žaidžia krepšinį Vokietijos pirmenybėse ir tarnauja armijoje. O ji pas mus yra viena iš lyderių. Taip ir gyvename“, – sakė iš galimo liūno ekipą traukiantis S.Vadopalas.
– Ar nebuvo baugu imtis tokio darbo? Juk jei nepasiseks, trenerio karjeros biografijoje bus įrašas, kad sužlugdėte komandą – ji iškrito iš DBBL pirmenybių, – lrytas.lt paklausė S.Vadopalo.
– Agentas užtikrino, kad nebūsiu spaudžiamas už nesėkmes. Tačiau nesirengiau pralaimėti. Pasikalbėjau su klubo vadovais, pamačiau jų norą išlaikyti komandą ir sutikau. Žinoma, dabar aš vienas penkiuose vaidmenyse – ir treneris, ir skautas, ir vaizdo peržiūrų analitikas, bet džiaugiuosi, kad radau bendrą kalbą su žaidėjomis, jos stengiasi, ir mes nugalime.
Čia jau visi ploja per petį ir kalba apie trofėjus, tačiau bandau tą optimizmą šiek tiek apraminti – jei bus nors viena ar dvi traumos, neturėsiu su kuo žaisti. Ir taip pas mane į treniruotes ateina 6–7 žaidėjos – kitos dirba ar mokosi. Tenka prašyti vietos vyrų komandų, kad kartu treniruotumėmės. Tad svajoju sudaryti sutartis su dar bent keliomis žaidėjomis, kad viskas ekipoje nesugriūtų dėl traumų.
- Sakėte, kad Lietuvos krepšininkių neįperkate.
– Kalbėjausi su keliomis, bet mūsiškių norai būna labai dideli. Kai pasako savo kainą, supranti, kad gali mokėti tik vieną ketvirtąją mėnesinės algos. Apie jokius penkis tūkstančius eurų per mėnesį nekalbama.
- Ar esate pirmasis lietuvis šiame klube?
– Taip. Pirmasis. Tačiau apie Lietuvą, krepšinį ir mūsų „krepšinio liga“ vokiečiai žino. Jie tik ir sako, kad mums iki Lietuvos lygio yra labai toli. Gerbia mus. Prie to prisidėjo ir šioje šalyje kovojęs Benas Veikalas ar dabar žaidžiantis Tadas Klimavičius. Šiuo klausimu lietuviai yra gera reklama šaliai – per krepšinį mus vokiečiai puikiai pažįsta.
- Matyt, girdėjote, kaip sekasi Lietuvos moterų rinktinei Europos čempionato atrankoje. Kokia jūsų nuomonė: kas kaltas dėl nesėkmių? Klausiu kaip buvusio nacionalinės ekipos trenerio asistento.
– Kai mūsų šešiolikmetės, aštuoniolikmetės, o ypač dvidešimtmetės Europos čempionatuose pradėjo kristi į žemesnius lygius, jau tada buvo galima išgirsti pirmuosius skambučius, kad su moterų krepšiniu Lietuvoje yra negerai. Ir jau prieš penketą metų buvo galima prognozuoti, kad neturėsime kuo keisti pasitraukiančias iš rinktinės žaidėjas.
Dabar yra baisu – neturime kuo didžiuotis. Nežinau, kodėl rinktinės stratego poste neliko Manto Šerniaus. Jis neblogai susidorojo su darbais. Manęs neįtikina kalbos, kad jis norėjo treniruoti klubą, o moterų rinktinės reikalai tam labai trukdė. Keista ir tiek... Jei Krepšinio federacija norėtų, ji būtų sudariusi treneriui sąlygas vadovauti rinktinei.
Bet pradėsi gilintis, pradėsi kažką sakyti, tuomet tapsi federacijos priešu. Pas mus juk taip būna – niekas apie kritiką nekalba, kaip apie galimybę tobulėti. Visi tik įžvelgia priešiškumą.
