Įsigijo žirgą Po aštuonių mėnesių buvęs krepšininkas įsigijo žirgą. O pomėgis jodinėti puikiai užpildė tuštumą, atsivėrusią baigus sportuoti: „Kai žaidžiau krepšinį, sportavau kiekvieną dieną. Ir staiga – nieko nėra. Užsikabinau, kuo toliau, tuo labiau patiko.“ Jodinėti patiko ir dukrai, ji vėliau vis dėlto išdrįso atsisėsti ant žirgo. Bet pastarąjį kartą nukritusi šio malonumo išsižadėjo: „Jojome prie kelio, važiavo mašinos, žirgas pasibaidė, ir ji nukrito. Kaulai nelūžo, bet labai stipriai nusibrozdino. Po to dar lipo ant žirgo, bet po kokio mėnesio dėl kritimo pajuto baimę ir viskas – daugiau jodinėti nelabai nori.“
Žmona apie naują sutuoktinio pomėgį turi griežtą nuomonę. „Ji tokia didelė gyvūnų mylėtoja, kad negali žiūrėti į gyvūnų kankinimą. Labai sielojasi, kad aš lipu ant žirgo, jai nepatinka, kad išnaudoju jį“, – šypsosi krepšininkas.
Lepina košėmis
V. Praškevičius į žirgyną stengiasi nuvykti kiekvieną dieną. Kai tai nepavyksta, jo draugu pasirūpina samdomas treneris. „Tik vasarą daugiau patinginiauju. Per atostogas stengiamės su šeima pabūti, išvažiuoti į užsienį. Ir jojimas tuomet nedidelį malonumą teikia, nes karšta, musės lenda... Man maloniausias toks oras, kaip dabar, tada sau ramiai gali jodinėti“, – pasakoja buvęs krepšininkas. Kai oras geras, jis jodinėja lauke. „Žirgui maloniau, nes gyvas padaras – ne šiaip sau daiktas.“ Į uždarą maniežą jiedu eina tik orui subjurus. Morkos, obuoliai ir košės – tai skanėstai, kuriais šeimininkas stengiasi pradžiuginti savo augintinį. Košės jo žirgui labai patinka, todėl V. Praškevičius stengiasi duoti jų kuo dažniau. Kas mėnesį žirgo išlaikymas jam kainuoja apie 300 eurų.
Baltazarą derino prie ūgio
Baltazaras – antrasis krepšininko žirgas. „Pirmas buvo pigesnis, pirkau neišsiklausinėjęs, jis buvo ligotas. Dabar išleidau į atostogas – ganosi kaime ir jam gerai.“ Latą priglaudė Plungėje įsikūrusi vokietė, reabilituojanti traumuotus žirgus. Antrąjį žirgą buvęs krepšininkas įsigijo praėjusių metų rugsėjį. Į Vokietiją drauge su treneriu vykęs V. Praškevičius šįkart žirgą rinkosi atidžiai, pagal save. Ne ant kiekvieno žirgo 206 cm vyras galėtų užsėsti: „Pagal mane ir tie žirgai – truputėlį didesni. Ant mažesnių nekaip atrodyčiau. Pirmą kartą mane pamačiusi trenerė Audronė pasakė: „Kai toli joja, atrodo normaliai, kai prijoja, pats nenormaliai didelis ir dar žirgas toks pat...“ Linksmo ir draugiško būdo devynmetis žirgas – atgaiva krepšininko širdžiai. „Pirmasis buvo vienišius. Aš labai stengiausi trejus metus, bet jam gerai buvo vienam. O šitas atvirkščiai – daug bendraujantis tiek su žmonėmis, tiek su žirgais. Geranoriškas, linksmas“, – džiaugiasi šeimininkas Baltazaru. Ir šyptelėdamas priduria: „Žirgas pirmiausia yra draugas, padedantis atsipalaiduoti, su juo gali išsikalbėti ir pajusti gerą jo energiją. Trečia, tai sportas. Čia kaip kava – trys viename, viskas įeina.“
Varžybose – be didelio noro
Jau dvejus metus buvęs krepšininkas retkarčiais susigundo dalyvauti ir mėgėjų konkūrų varžybose. Skambiomis pergalėmis pasigirti negali, tačiau kartą ant garbės pakylos lipti teko. Įveikdamas maršrutą, V. Praškevičius su Latu per varžybas yra peršokęs ir 1 m aukščio kliūtį. Su Baltazaru jis šokinėja per 80 cm aukščio kliūtis, o pavienės kliūtys būna ir 120 cm aukščio.
„Man didžiausias džiaugsmas – treniruotės, o ne varžybos. Į varžybas mane labiau stumia treneriai, draugai. Varžybos trunka minutę, pajoji, ir baigiasi. O man džiaugsmas su žirgu išsivalyti, išsikalbėti – tai atgaiva, o paskui dar valandą pasportuoti. Tai yra malonumas. Varžybos – ne pagrindinis dalykas“, – teigia vyras, varžybų azartą palikęs praeityje, krepšinio aikštėse.
Įsigyti daugiau žirgų 2003 m. Europos čempionas neketina. „Man užtenka. Kiekvienam žirgui reikia dėmesio. Tai atima labai daug laiko – negali kaip dviračio pastatyti į kampą ir pamiršti. Turi žirgu rūpintis, rodyti jam dėmesį, kad tą patį gautum atgal. Nesinori turėti visos bandos“, – sako naują pomėgį atradęs vyras.
