Kas ką besakytų, tačiau filmo premjera sulaukė nematyto susidomėjimo – sužinoti kur kas daugiau apie prieš keturis dešimtmečius žibėjusį M.Paulauską susirinko beveik trys šimtai draugų, pažįstamų, krepšinio žmonių ir buvusio krepšininko gerbėjų, tačiau visi jie nesutilpo į kino salę.
„Negalime. „Priešgaisrinė“ nubaus – negali žmonės sėdėti ant laiptų ar žiūrėti stovėdami“, – griežtai ir motyvuotai kalbėjo „Forum Cinema Vingis“ darbuotojai, palikdami dalį atvykusių žiūrovų be įspūdingo reginio. Jiems teko tik apgailestauti ir traukti namo.
Dar likus valandai iki premjeros, M.Paulauskas su žmona Janina kantriai dėliojo vokelius su kino bilietais ir skaičiavo, ar sugebės visi norintys patekti į salę.
„Modestai, esu jūsų talento gerbėjas. Atsimenu, kaip 1973-siais jūs Kauno halėje įmetėte 41 tašką. Tai buvo fantastika. Aš buvau tame mače dar vaikas, bet man padarė įspūdį“, – spausdamas Lietuvos krepšinio žvaigždei ranką kalbėjo vienas būsimų žiūrovų, po to prašydamas autografo.
Po keliasdešimt minučių pradėjo rinktis ir garbūs kviestiniai svečiai, kurie negailėjo gražių žodžių M.Paulauskui. Vieni iš pirmųjų pasirodė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Arvydas Sabonis, LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas ir buvęs LKF vadovas Vladas Garastas.
Į premjerą atvyko krepšinio veteranai, buvę žalgiriečiai, kadaise Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandos nariai, Seimo narys Vydas Gedvilas, Sergejus Jovaiša, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Filmą pristatė kūrybinė grupė – autorius Stasys Petkus, scenarijaus autorė Gintarė Grikštaitė, operatorius Žilvinas Petkus ir montažo režisierius Arvydas Raginis. Manoma, kad visuomenė taip pat galės pamatyti šį dokumentinį filmą, o jį parodys LRT.
– Ką nors naujo sužinojote apie save dokumentiniame filme?, – lrytas.lt paklausė Modesto Paulausko.
– Buvo keista save pamatyti su tomis trumpikėmis žaidžiant – tais krepšinio šortais. Tai ne dabar tos ilgos „kelnės“ iki kelių. Kaip tik šiam filmui panaudota anonso nuotrauka yra iš Miuncheno olimpiados, kai tapome čempionais.
Pamačiau filme kelis savo judesiukus, kuriuos lyg ir primiršau dabar. Bet svarbiausia – archyviniai kadrai, kurių tikrai nebuvau matęs.
– Ar Modestas Paulauskas šiame filme nėra idealizuotas?
– Žinote, kad taip dažnai būna, kad stengiamasi pateikti ką nors gero, akcentuoti teigiamas puses. Taip jau būna toje dokumentikoje. Žinote, nejuokauju sakydamas: labai gerai būti filmo pagrindiniu herojumi ir draugauti su jo režisieriumi. Tai padėjo, kad filmas būtų geras. Amerikietiškose kino juostose pradžioje būna konfliktas, po to viskas baigiasi gerai. Mano filme nuo pradžių viskas gerai ir gerai baigiasi (juokiasi).
– Kokie M.Paulausko gyvenimo tarpsniai buvo jam svarbiausi?
– Pirmasis – tai kad nuo šešerių metų pats gyvenimas mane stūmė prie kamuolio, prie krepšinio. Pradėjau treniruotis ir labiausiai įsiminė tarpklasinės varžybos, pirmieji žingsniai pas trenerį Vladą Knašių. Jis buvo man kaip tėvas – vedė į gyvenimą.
Antrasis etapas – tai 1962-ieji, kai buvau pakviestas į Kauno „Žalgirio“ klubą. Man iškart pavyko įsijungti į komandą, nors buvau jaunas ir galėjau būti atstumtas. Kaip sakoma, patekau ant bangos ir jau 1964 metais prasimušiau į SSRS rinktinę. Ir ten neturėjau didelių problemų su adaptacija – visi puikiai mane sutiko: ir rusai, ir latviai, ir gruzinai. Tai keli tie gyvenimo momentai...
– Labai gražu – kažkoks gyvenimas be debesų...
– Kodėl? Buvo ir blogų žinių, bet jų nesureikšminau. Gal skaudžiausias tas momentas, kai vietoj bilieto į Tokijo olimpiadą aš gavau bilietuką į Kauną. Tuomet buvau tryliktu rinktinės žaidėju, kurį atkabino. Tad suprantu visus, kuriuos treneriai „atkabina“ – tai labai skaudu. Gal dabar šiek tiek kitaip būna, tačiau tuomet atėjau į susirinkimą ir treneriai prie visų išprašė mane. Labai skaudu – buvo ir ašarų.
– Kada atsisveikinote su SSRS rinktine?
– Įdomu, kad aš pats nutariau išeiti. Mačiau, kad negaliu įmesti 20 taškų, tai 1975-siais nutariau trauktis, nors manęs dar prašė pasilikti. Karjerą nutariau užbaigti vos 29-erių. Tai dabar tik aukso amžius, o tuomet buvo „nusidėvėjimas“. Po to dėsčiau dvidešimt metų Politechnikos institute, buvau docentas. Negaliu sakyti, kad tai buvo džiaugsmas – ateini ir išeini.
– Bet treniravote komandas?
– Taip. Ir SSRS jaunių, kadetų rinktines. Aš vadovavau komandai, kai Arvydas Sabonis su jaunimu 1982 metais laimėjo pasaulio čempionų titulą. Kaip sakoma, mačiau jo triumfo pradžią. Po to buvo ir Lietuvos jaunimo ekipos, bandymas įsitvirtinti Kauno „Žalgiryje“, Vilniaus „Lietuvos ryte“. Bet, matyt, kitoks aš treneris, nei reikia – neužsikabinau. Tačiau save realizavau mažesnių miestų komandose.
