Abu jauni vyrai visą dieną skyrė pirmąkart rengiamoms Karaliaus Mindaugo taurės turnyro rungtynėms – sporto komentatoriai interneto portalams ir televizijoms be perstojo pasakojo apie keturių dvikovų eigą.
Tiek R.Vyšniauskas, tiek ir G.Vaitkevičius abu komentavo Prienų-Birštono „Vytauto“ ir Utenos „Juventus“, Kauno „Žalgirio“ ir Kėdainių „Nevėžio“, „Šiaulių“ ir Klaipėdos „Neptūno“ bei Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ ekipų dvikovą.
Tai buvo pirmąkart rengiamų „Karaliaus Mindaugo taurės“ turnyro ketvirtfinalio mūšiai, po kurių į pusfinalius žengė „Žalgiris“, „Lietuvos rytas“, „Vytautas“ ir „Neptūnas“.
„Labiausiai varginančios buvo „Neptūno“ ir „Šiaulių“ rungtynės. Kai viskas aišku ir viena komanda triuškina kitą – sunku sirgalius priversti atidžiai sekti mačo eigą, nes ir pats šiek tiek atsipalaiduoji“, – tikino vienas iš komentatorių tandemo narių G.Vaitkevičius.
Jis tikino, kad keturių dvikovų komentavimo maratoną kasmet privalo atlaikyti viens ar kitas sporto komentatorius.
„Mes praėjusiais metais nekomentavome, tačiau tąkart tuometinėje LKF taurėje Kaune taip pat sporto komentatoriai „varė“ keturis mačus. Ir nieko. Kiekvienas stengiasi kuo kokybiškiau padirbėti ir nesvarbu, kiek tų dvikovų iš eilės“, – sakė G.Vaitkevičius.
- Kurie mačai penktadienį buvo sunkiausi?, – lrytas.lt paklausė G.Vaitkevičiaus.
– Tie, kurie buvo nuspėjami. Nors, kitą vertus, “Žalgiris“ turėjo rimtai paplušėti su „Nevėžiu“, o „Lietuvos rytas“ vos išsikapstė su „Lietkabeliu“. Šiuo atveju sunkiausia buvo „Neptūno“ dvikova. Reikia kalbėti, tačiau viskas aišku po dviejų kėlinių. Net ir statistika negali padėti, nes viskas per daug akivaizdu.
- Kokios žmogiškos silpnybės atsiranda komentuojant tiek krepšinio rungtynių?
– Valgyti norisi (juokiasi). Laiko tarpai tarp dvikovų yra maži, gerai, kad turnyro organizatoriai pasirūpino šiokiu tokiu maistu spaudos centre – ir kavos, ir sausainių, ir užkandžių buvo.
- O sėdint ant komentatoriaus kėdės?
– Koncentracija – ji didžiausias konkurentė. Reikia jos neprarasti... Po kokių šešių valandų ji jau pradeda bukti. Blogiausia, kad jau baigiantis transliacijoms, pradėjo trukti ir žodžių. Negali juk kalbėti trafaretais – tai didžiausias komentatoriaus priešas. Bet žodžiai... Tuomet supranti, kad kiek jų bebūtų, po tokio ilgo laiko kalbant, jų pradeda trūkti ir mąstai, ką čia dar atradus savo arsenale. Bet nieko – su kolega susitvarkėme.
- Ar šnekėjotės su kolega ne eterio laiku?
– Yra nerašyta taisyklė – tik tuomet, kai žinome, kad esame „išimti“ iš eterio, tai persimesdavome vienu kitu žodeliu, tačiau šiaip – geriau tylėti. Bet būna, kad kas nors kokia informaciją eterio metu atsiunčia į mobilų telefoną – tai tyliai ją aptariame, strateguojame, kada ją geriau pateikti.
- Per taurės ketvirtfinalio varžybas nesinorėjo keiktis?
– Tai kad nebuvo dėl ko. Viskas vyko be jokių sensacijų, nebuvo jokių problemų su transliacija. Kitą vertus, tiek aš, tiek ir Rytis nesame keikūnai, tad savęs varžyti nereikėjo.
- Kai grįšite namo – dar norėsis kalbėti?
– Tai jau tikrai – jokių garsų... Tiesiog norėsis tylėti. Šnekėti jau prisišnekėjau.