Dienraščio „Lietuvos rytas“ redaktorių ir krepšinio klubo prezidentą kalbino žurnalistas Vidas Mačiulis, uždavęs klausimą, kokią vietą tarp G.Vainausko darbų užima krepšinis.
– Aš mažiausia laiko skiriu krepšiniui ir tai didžiulė problema. Tuo užsiimu tik priešokiais. Svarbiausias tikslas – rasti pinigų. Nes nuo pinigų viskas prasideda.
Reikia žmones įtikinti, kad reikia pinigų, kad būtų krepšinis Vilniuje. Tai nėra taip paprasta, bet man pavyksta tai daryti. Labai džiaugiuosi, kad mes turime tą komandą, kad ją išsaugojom per krizę.
Aš visada galvoju, kad, norinti plėtoti kokią nors sporto šaką ar verslą, pradėti reikia nuo salės. Pradėjom nuo parduotuvės, vėliau buvusios Teatro arenos. Reikia, kad žmonės galėtų pasistatyti automobilius, nusirengti ir geroj aplinkoj žiūrėti varžybas. Ne taip kaip futbole, kad kuriasi komandos, o žaisti nėra kur.
– Ar nebuvo tokios minties: kam aš tą kilpą užsinėriau?
– Gal čia man pasąmonėje likę nuo tų laikų, kai sportavau. Aišku, gal galima būtų remti dviračių komandą, būtų pigiau, bet Lietuva yra krepšinio šalis – būkime teisingi.
Negali išsigalvoti, kad dviračiai bus svarbiausi Lietuvoje. Arba lengvoji atletika. Arba futbolas. Prisitaikiau prie tos visuotinės nuomonės. Tam tikra prasme tai buvo ir reklama mūsų žiniasklaidos grupei.
Antras postūmis buvo aistra. Nors žurnalistikoje iššūkių netrūksta, man dar trūko kažko gyvenime.
– Kad naktimis po pralaimėjimų neužmigtumėte?
– Jei žiūri krepšinį ir jame nėra tavo dalelės, tada žiūri kitaip – ramiai. O dabar ramiai nežiūri, – jaudiniesi, stengiesi, ieškai. Visada galvoji, kodėl pralaimėjo. Tai įdomu, skatina mąstyti.
Man įdomiausia stebėti trenerį, kaip jis elgiasi. Gal todėl pas mus tiek trenerių pasikeitė. Aš matau, ar jie yra krepšinio patriotai, ar jie dega, ar tik atėję pinigų užsidirbti. Jei blogai, tai ne žaidėjai kalti, o pirmiausia aš, kad tokią komandą surinkau ir parinkau tokį trenerį.
– Ar ateis ta diena, kai „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“ žais tik su lietuviais?
– Neateis, truputį reikia svetimo kraujo.
– Egzotika?
– Ne, komanda kitaip lipdosi, kai yra svetimas. Ir dėl mokesčių politikos. Vis dėlto pigesni tie užsieniečiai. Jie įneša šviežumo. Keli legionieriai turi būti, bet geriau kuo mažiau.
– Treneris „Lietuvos ryte“ daugiau nebus užsienietis?
– Nežinau. Negaliu spėti. Dabar prikalbinome Pačėsą grįžti į krepšinį. Jis yra aukštesnio intelekto nei eilinis treneris – praėjęs verslininko kelią, buvęs ir treneris, ir žaidėjas, turi savo požiūrį.
Kai laimi ką nors naujo, didžiulis džiaugsmas. Prisimenu, kai laimėjome pirmąkart LKL... Tuo metu turėjom labai įdomią komandą – Šiškauskas, Macijauskas, Kadžiulis, Javtokas... Paskui jie tapo garsūs visame pasaulyje. Tai buvo svajonių komanda.
– „Lietuvos rytas“ daug davė ne tik rinktinei.
– Taip, turbūt niekas negalėjo patikėti, kad šarūnas Jasikevičius, būdamas kaunietis, du kartus žais „Lietuvos ryte“. Man dabar su juo sunku net kalbėti.
– O dabar kaip bus?
– Pažiūrėsime. Vis tiek aš nenurimsiu, kovosiu, kol laimėsiu.
– Didelė neapykanta „Žalgiriui“?
– Baikit, čia tik mano hobis. Aistra ir azartas. Malonu laimėti, bet negali nusišauti, jei nelaimėsi. Gal yra tokių žmonių, kurie negali ko nors pakęsti, bet aš esu atviras žmogus.
– Visi džiaugėsi, kai buvo dvi komandos Eurolygoje. Bet dabar lieka tik 16... Kaip bus toliau? Liksite ULEB ar eisite į FIBA?
– Krepšinyje esu padaręs vieną didžiulę klaidą.
– Kokią?
– Kai mes Europos taurėje 1999 metais patekome į pusfinalį, gavome teisę žaisti Eurolygoje. Tuo metu susikūrė ULEB Eurolyga, kuri pagal sudėtį buvo silpna.
Mes nuėjome į FIBA Eurolygą, kur žaidė „Maccabi“, CSKA, turkų pagrindinės komandos. Tai buvo rimtas turnyras.
Aš manau, kad tuo metu Krepšinio federacija nuslėpė, kad mus kvietė į Eurolygą, nes norėjo gerų santykių su FIBA. Mes buvome naujokai krepšinyje. Nežinojome povandeninių srovių, užkulisių.
Rinkomės rimtesnį turnyrą, nes buvo pažadų. Kodėl „Žalgiris“ pasirinko ULEB? Gal čia kokia genialumo išraiška? Jie buvo silpnesni tuo metu, bet patikėjo ta vizija.
Nuėjimas į tą FIBA turnyrą turėjo labai daug neigiamos įtakos komandai. Jei būtume nuėję į Eurolygą, būtume, kaip sako Jordi Bartomeu, dabar „patriotai“ ir dabar būtume tarp tų 16 komandų.
– Bet jei, ko gero, neisit į FIBA turnyrą...
– Į FIBA aš neisiu. Man jau 60 metų, mėtytis jau sunku. Kol esu prie šios komandos vairo... Manau, kad Eurolyga tesėjo pažadus. Tai didelis dalykas. Nors jie buvo nedideli, bet jie buvo tesimi.
Iš FIBA nėra garantijų. Kova, pyktis, neapykanta. Eurolyga būtų daugiau laimėjusi, jei būtų padariusi 32 klubų lygą. Tada visi geriausi būtų suėję, o FIBA rengtų savo turnyrą ir nebūtų nepatenkintų.
Pernai buvau labai nepatenkintas, kai iš mūsų atėmė tą vietą „Darussafaka“ už pinigus. Buvo visada sutarta, kad antra Lietuvos komanda dalyvaus, kaip „Neptūnas“ dalyvavo.
Bet šį sezoną pagalvojau: jeigu Eurolygai mūsų nereikia, kodėl mes turim primokėti, kad dalyvautume.
Aš mėgstu eksperimentuoti. Šį sezoną pasirinkau visiškai kitokią taktiką, nuvariau komandą iki dugno. Kad jiems būtų gėda į save žiūrėti.
Dabar pradėjome iš tos duobės kilti. Tikiuosi, kad iš jos pakilsime.
Svarbu, kad yra žaidėjų, kurie nori ir gali žaisti.
