Tuo tarpu kiti Lietuvos klubai smarkiai atsilieka ir iš Europos turnyrų dažniausiai pasitraukia gana ankstyvuose etapuose. Kita vertus, antrojo ešelono komandos džiaugiasi ir mažesnėmis pergalėmis, o vien šį sezoną nemažai teigiamų epitetų išgirdo ir Klaipėdos „Neptūno“, ir Utenos „Juventus“ krepšininkai. (Beje, „Juventus“ tapo vos ketvirtuoju Lietuvos klubu, patekusiu į kurio nors Europos turnyro aštuntfinalį (po „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“ ir „Šiaulių“), ir trečiuoju, žaisiančiu Europos turnyrų rungtynes pavasarį (po „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“).)
Panašių europinių žygių mažesniųjų Lietuvos klubų istorijoje buvo ir anksčiau. Tiesa, labai nedaug.
„Šiauliai“ (1998-1999 m. sezonas, R.Koračo taurė)
„Šiauliai“ europinio krepšinio pirmą kartą paragavo 1995 metų rudenį ir, neskaitant „Žalgirio“ bei „Lietuvos ryto“, daugiausia kartų dalyvavo žemyno turnyruose.
Pirmaisiais sezonais šiauliečiai spėjo ir nustebinti varžovus tuo, kad per pusę Europos dardėjo į Italiją autobusu, ir nuliūdinti savo sirgalius pralaimėjimu pirmajame atrankos etape ne krepšinio šalies Suomijos komandai. Tačiau šiek tiek prakutę Šiaulių krepšininkai nebedalindavo dovanų panašaus pajėgumo kaimyninių valstybių ekipoms ir tris sezonus iš eilės pateko į R.Koračo taurės (trečiojo pagal svarbą Europos turnyro) atkrintamąsias varžybas.
Geriausias šiauliečiams buvo 1998-1999 metų sezonas, kai Antano Sireikos treniruojama komanda R.Koračo taurės pagrindinio etapo grupėje užėmė pirmąją vietą (aplenkė Silezijos Rudos „Pogon“, Mineralinių Vandenų „Lokomotiv“ ir Donecko „Šachtar“), o šešioliktfinalyje pranoko „Papagou“ klubą.
Tiesa, „Papagou“ (šis klubas labiausiai garsus dėl to, kad žaisdamas jame europiečiams dar visai nežinomas Alphonso Fordas pirmą kartą tapo rezultatyviausiu Graikijos lygos krepšininku) tuomet jau turėjo rimtų finansinių bėdų, bet jame vis dar žaidė pajėgūs legionieriai ir „Šiauliai“ nebuvo laikomi dvikovos favoritais.
Vis dėlto šiauliečiai iš Graikijos parsivežė tik nedidelį 7 taškų deficitą 67:74, o atsakomosiose rungtynėse įtikinamai atsirevanšavo 80:64.
Aštuntfinalyje Donatas Slanina, Giedrius Pečiulionis, Andrius Šležas, Robertas Giedraitis, Sigitas Birutis ir kiti stojo į kovą su dar grėsmingesniu varžovu Sienos „Mens Sana“ klubu (jis tuo metu žaidė „Ducato“ pavadinimu, o vėliau tapo „Montepaschi“).
Kitoje aikštės pusėje išsirikiavo 1998 metais su JAV rinktine pasaulio pirmenybių prizininkais tapę Jimmy Oliveris bei Ashrafas Amaya, keli kiti garsūs krepšininkai ir šiauliečiai buvo nuleisti ant žemės – pirmąsias rungtynes išvykoje pralaimėjo net 40 taškų skirtumu 45:85.
Žiaurus sutriuškinimas neatėmė noro kovoti ir „Šiauliai“ karčią piliulę pasaldino namie laimėdami antrąsias rungtynes 69:66. Žinoma, šios pergalės neužteko, kad šiauliečiai patektų į ketvirtfinalį, bet prieš savus sirgalius jiems raudonuoti iš gėdos tikrai nereikėjo.
„Alita“ (1998-1999 m. sezonas, R.Koračo taurė)
Atlantos olimpinių žaidynių prizininkas Rytis Vaišvila, taikliarankis 37 metų veteranas Arūnas Grigas, būsimasis NBA čempionas Stanislavas Medvedenka, dabartinis LKL teisėjų direktorius Tomas Rimkus, šį sezoną „Lietuvos rytą“ trumpai treniravęs Arvydas Gronskis, anuomet dar visai jauni 19-mečiai broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai. Ši kompanija 1998-1999 metų sezone buvo susibūrusi Alytaus „Alitoje“, kuri taip pat pateko į R.Koračo taurės atkrintamąsias varžybas.
Alytiškių kelias pagrindiniame etape buvo sunkesnis negu šiauliečių. Vis dėlto „Alita“ lemiamose grupės rungtynėse namie panaikino dviženklį atsilikimą (rezultatas po pirmojo kėlinio buvo 32:45) ir nugalėjo Sankt Peterburgo „Spartak“ klubą 82:80. Ši pergalė užtikrino antrąją vietą grupėje ir teisę į Alytų pakviesti bent vieną dar pajėgesnį varžovą.
Šešioliktfinalyje „Alita“ kovojo su Stambulo „Galatasaray“ klubu, kurio ryškiausia žvaigždė buvo vienas geriausių turkų snaiperių Orhunas Ene. Stambulo ekipoje taip pat žaidė Keremas Tunceri (tuomet dar tik 19-os, bet jau įsitvirtinęs pagrindiniame penkete), du stiprūs amerikiečiai ir buvęs NBA čempionas slovakas Richardas Petruška.
Tačiau alytiškiai irgi buvo nepėsti. Jie savo aikštėje laimėjo pirmąsias rungtynes 75:70 (32 taškus pelnė S.Medvedenka), o išvykoje pritrūko vos dviejų taškų – „Galatasaray“ atsirevanšavo 74:67 (31 tašką įmetė O.Ene).
„Sakalai“ (1999-2000 m. sezonas, R.Saportos taurė)
XX amžiaus pabaigoje patekti į R.Koračo taurės atkrintamąsias varžybas pavyko keliems Lietuvos klubams. Tuo tarpu stipresniame R.Saportos taurės turnyre grupių etapą, neskaitant „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“, peržengė tik viena mūsų šalies komanda – Vilniaus „Sakalai“ (anksčiau tą padaryti nesėkmingai bandė geriau sukomplektuoti Kauno „Atletas“ ir Plungės „Olimpas“).
„Sakalai“ plačiai sparnus išskleidė 1999 metų rudenį, kai R.Saportos taurės grupės turnyro pradžioje laimėjo ketverias rungtynes iš eilės. Tačiau dar neiškritus pirmajam sniegui pradėjo sklisti vėliau pasitvirtinę gandai apie Vilniaus komandos finansines bėdas, ir rezultatai suprastėjo.
Vis dėlto „Sakalai“ grupėje laimėjo 7 iš 10 rungtynių ir užėmė trečiąją vietą. Vilniečius aplenkė tiek pat taškų surinkusios Frankfurto „Skyliners“ (su keliais Vokietijos rinktinės krepšininkais ir patyrusiu kroatu Siniša Kelečevičiumi) bei Novo Mesto „Krka“ (su 20-mečiu Matjažu Smodišu, kuris po to sezono išvyko į Bolonijos „Virtus“, kroatų veteranu, triskart Europos Čempionų taurės laimėtoju Ivo Nakičiumi bei dar keliais vėliau rinktinėje žaidusiais slovėnų talentais).
Deja, finansinės bėdos „Sakalus“ spaudė vis smarkiau. Prieš atkrintamąsias varžybas komandą palikus jos varikliukui Jemeilui Richui ir kitam amerikiečiui Timui Masonui, joje liko vos aštuoni krepšininkai. Maža to, pasitraukė ir treneris Rūtenis Paulauskas, kurio pareigas perėmė Linas Šalkus.
Tuo metu su „Lietuvos rytu“ jau sutarusio Rolando Jaručio, Rolando Matulio, Dainiaus Šalengos, Virginijaus Sirvydžio bei kitų krepšininkų nuotaika irgi nebuvo gera ir šešioliktfinalyje „Sakalai“ dukart pralaimėjo „Split“ komandai 86:97 ir 80:89. Pinigų lėktuvo bilietams nesukrapštę vilniečiai į atsakomąsias rungtynes Kroatijoje vyko autobusu, o kelionėje užtruko ilgiau negu planavo. „Sakalams“ paprašius ir „Split“ neprieštaravus, antrasis mačas netgi buvo perkeltas iš antradienio į trečiadienį.
„Šiauliai“ (2004-2005 m. sezonas, „FIBA Europe“ taurė)
XXI amžiaus pradžioje Europos turnyrų struktūroje įsivyravo chaosas, kuriame tikriausiai ir velnias ragus nusilaužtų... Turnyrų pavadinimai ir varžybų sistema keitėsi vos ne kasmet, bet tai neatbaidė Lietuvos klubų, dalyvavusių ne tik ULEB organizuojamuose stipriausiuose turnyruose, bet ir „FIBA Europe“ rengiamuose silpnesniuose.
Praėjusio dešimtmečio pirmojoje pusėje vėl ryškiausiai blykstelėjo „Šiauliai“, 2004-2005 metų sezone patekę į „FIBA Europe“ taurės (ketvirtojo pagal svarbą turnyro) Šiaurės konferencijos finalo ketvertą.
Grupės varžybose šiauliečiai aplenkė Rimo Kurtinaičio treniruojamą ir lietuvių prisikvietusią Baku „Gala“ komandą bei „Mykolajiv“ ekipą, o ketvirtfinalyje vėl žaidė su „Mykolajiv“ ir dukart sutriuškino Ukrainos krepšininkus.
Kad patektų į Paneuropos etapą, Artūrui Jomantui, Žydrūnui Urbonui, Michailui Anisimovui, Vaidui Pauliukėnui ir kitiems reikėjo pusfinalyje įveikti Rostovo „Lokomotiv“ komandą, kurioje taip pat žaidė du lietuviai Giedrius Gustas ir Artūras Masiulis. Tačiau šis varžovas buvo per stiprus – „Šiauliai“ pralaimėjo net 57:94.
Kitą dieną laimėję paguodos finalą, šiauliečiai Šiaurės konferencijoje tenkinosi trečiąja vieta, o „Lokomotiv“ nužygiavo iki Paneuropos konferencijos finalo.
„Neptūnas“ (2014-2015 m. sezonas, Eurolyga ir Europos taurė)
Į Klaipėdos „Neptūno“ pasirodymą 2014-2015 metų sezone galima pažvelgti dvejopai. Formaliai Klaipėdos komanda nieko nepasiekė: ji į kitą etapą nepateko nei Eurolygoje, nei Europos taurės turnyre. Kita vertus, „Neptūnas“ nugalėjo ne vieną favorite laikytą komandą ir tik dėl prastesnio taškų skirtumo nepateko į Eurolygos „Top 16“ etapą.
Eurolygos reguliariajame sezone klaipėdiečiai gerokai patriukšmavo žaisdami savo aikštėje. Jie įveikė Belgrado „Crvena Zvezda“, „Valencia“, Vitorijos „Laboral Kutxa“ bei Stambulo „Galatasaray“ klubus ir namie pralaimėjo tik Pirėjo „Olympiakos“ ekipai.
Tačiau svečiuose „Neptūnas“ keliskart buvo žiauriai sutriuškintas, o didelis pralaimėjimas Stambule lėmė kelialapio į „Top 16“ likimą. „Neptūnas“ ir „Galatasaray“ iškovojo po keturias pergales, bet varžovų taškų skirtumas tarpusavio rungtynėse buvo daug geresnis.
„Neptūnas“ gavo teisę eprsikelti į Europos taurės turnyrą, bet jo „Last 32“ etape savo sirgalių nenudžiugino. Kazio Maksvyčio treniruojami klaipėdiečiai laimėjo tik pirmąsias rungtynes namie su „Paris-Levallois“ klubu ir tarp keturių komandų užėmė paskutinę vietą.
Beje, „Neptūnas“ tapo vos antrąja Lietuvos komanda (pirmasis buvo „Lietuvos rytas“), žaidusia Europos taurės (anksčiau ULEB taurė) antrajame etape. Tris sezonus šiame turnyre kovojusiems „Šiauliams“ ir du sezonus rungtyniavusiam Prienų „Rūdupiui“ nė karto nepavyko patekti į antrąjį etapą.
