Tačiau praėjusio sezono geriausio LKL finalo žaidėjo svajonę trečiadienį sudaužė lenkų Zeliona Guros „Stelmet“ komanda – namuose žaisdami „Uniks“ krepšininkai atsakomosiose Europos taurės aštuntfinalio rungtynėse net 54:71 (18:15, 15:14, 10:23, 11:19) nusileido „Stelmet“ ir pirma laiko atsisveikino su turnyru. Lenkai su kaupu atsirevanšavo rusams, kurie Zeliona Guros miestelyje šventė pergalę 72:68.
Tragiškai susiklosčiusiose rungtynėse A.Milaknis aikštelėje praleido apie 5 minutes, per kurias nė karto nemetė į krepšį ir tik atkovojo kamuolį. Žaidėjas, kuriam Kazanės klube buvo peršamas tritaškininko vaidmuo, nei metė, nei žaidė.
„Trečiadienį Artūras Milaknis ant parketo praleido 5 minutes, per kurias nė sykio nemetė į krepšį. „Kiek tritaškių pataikė Milaknis? Nė vieno! Kiek metė? Nė vieno! Kas dėl to kaltas? Treneris“, – „Uniks“ strategą Jevgenijų Pašutiną prie kryžiaus kalė rusų naujienų portalas.
Tačiau A.Milakniui Kazanėje tenka ryti karčias nesėkmių piliules – jis nėra pagrindinis ekipos žaidėjas, juo ne itin pasitiki strategas ir jam pačiam ne itin sekasi prisiderinti prie klubo žaidimo. Ne taip, kaip buvo Kauno „Žalgiryje“.
„Žinoma, niekas man negalėjo garantuoti, kad žaisiu 35 minutes, kad būsiu lyderis. Reikia su savimi sunkiai dirbti treniruotėse“, – neseniai duodamas interviu vienam iš Rusijos sporto portalų aiškino 29 metų 195 cm ūgio A.Milaknis, praėjusiais metais pasirašęs dviejų sezonų sutartį su Tatarstano ekipa.
Dideliame ir įdomiame „Sportbo“ portalo darytame interviu A.Milaknis papasakojo apie Lietuvą ir lietuvių požiūrį į Rusiją, šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę bei tai, ar apsivilktų Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos marškinėlius.
– Jums gimtinėje, prieš atvykstant į Rusiją, nesakė: „Na, velnias, tu juk pas rusus žaisi, nebijai“?
– Man taip sakė, bet dažniau humoro forma. Draugai, žinoma, labai nusiminė, kad išvažiuoju toli. Juk tai pirmieji metai, kai esu toli nuo Lietuvos.
– Jūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė garsėja kieta pozicija ir pareiškimais. Kokį įvaizdį šalyje turi prezidentė?
– Aš, žinoma, nesu kietas politikoje. Manau, visi patenkinti jos darbu. Visi ja tiki. Nežinau, kaip bus viskas ateityje, bet dabar viskas gerai.
– O ką Lietuvoje sako apie V.Putiną?
– Negaliu garsiai pasakyti. (Juokiasi.) Sakysime taip: kiekvienas turi nuomonę apie politiką, apie tai, kas vyksta Rusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje. Viskas nuolat aptarinėjama.
– Pastaruoju metu tarp Vilniaus ir Kauno yra priešprieša krepšinio aikštelėje?
– Krepšinio aikštelėje mes esame priešai. Kai buvau, kovoje sekėsi geriau „Žalgiriui“ ir viskas atrodė taip, kad mes lengvai įveikiame Vilniaus „Lietuvos rytą“. Tačiau taip iš tikrųjų nebuvo. Viskas spręsdavosi paskutinėmis sekundėmis. Žalgiriečiai labai atsargiai ir rimtai laukdavo mačų su „Lietuvos rytu“. Nežinau, kaip Vilniuje, bet Kaune visada laukia šių komandų priešpriešos.
– Jei būtų pasiūlymas iš „Lietuvos ryto“, būtumėte principingas ir atsisakytumėte šio kvietimo?
– Jei dabar pas mane būtų pasiūlymai iš „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“, net jei kauniečių pasiūlymas pinigais būtų mažesnis, vis tiek rinkčiausi „Žalgirį“. Čia be jokių klausimų. O jei manimi domėtųsi tik „Lietuvos rytas“, tuomet reikėtų svarstyti. Aš daug metų praleidau „Žalgiryje“, Kaune augau kaip krepšininkas, todėl iš mano pusės būtų blogai, jei pereičiau į „Lietuvos rytą“. Na, bet krepšinis – tai verslas. Niekada nesakyk „niekada“.
– Sakėte, kad seniai norėjote žaisti užsienyje. Kodėl buvo noras išvykti iš Lietuvos?
– Greičiausiai kiekvieną žaidėjas turi savo sąrašą: nori padaryti tą, aną, žaisi toje šalyje, toje komandoje. Aš jau seniai turėjau svajonę pažaisti užsienyje, 1-2 metus ne Lietuvoje, kad pamatyčiau, ar sugebu su šia užduotimi susitvarkyti.
– Pirmą kartą, kai „Uniks“ žaidė su „Žalgiriu“ Eurolygoje, tribūnose sėdėjo ir Arvydas Sabonis. Jis ir toliau yra toks pats stabas?
– Tai antras žmogus po prezidento. Galima nueiti į bet kurį mažą kaimelį ir paklausti: „Ar žinote, kas yra Sabonis?“ Ir tau atsakys: „Žinoma, žinome.“ „O prezidentą?“ Tuomet gali būti ir taip: „Na... lyg ir taip, žinome.“ A.Sabonis dažnai žiūrėdavo mūsų rungtynes, ateidavo į persirengimo kambarį, linkėjo sėkmės. Kai jis prieina prie tavęs ir kalbasi būtent su tavimi, prapuola jaudulys, nervai.
– Atrodė, kad „Žalgiryje“ labiausia draugavote su Robertu Javtoku. Tai tiesa?
– Robertą pažįstu jau seniai. Jis – baisus plepys. Jis kalba tiek daug, kad kai kartą nuvykome į rungtynes be jo, persirengimo rūbinėje buvo visiška tyla. Visi pradėjo sakyti: „O kur Robis?“ Tą dieną labai ilgėjomės jo.
– Trenerių štabe praėjusį sezoną debiutavo buvęs žaidėjas Šarūnas Jasikevičius. Ką galite pasakyti apie jį? – Jis praėjusį sezoną vadovavo komandai, kai treneris Gintaras Krapikas buvo užsiėmęs rinktinės reikalais. Tai buvo pirmieji Š.Jasikevičiaus, kaip trenerio, žingsniai, bet jau tuomet atrodė, kad jis komandą treniruoja mažiausiai 5–10 metų.
Tai buvo neįtikėtina. Manau, jis turi labai didelę ateitį kaip treneris. Manau, dar pora metų ir jis taps vieno iš geriausių Europos klubų strategų. Juk lietuvių krepšininkai visada visus ima protu. Mes nešokinėjame aukštai, bet priimame teisingus sprendimus, gerai ginamės, ieškome gerų galimybių mesti. Jei turi problemų su galva, tuomet tau paprasčiausiai nepasiseks žaisti tokiose ekipose kaip „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“. Kai toks aukštas krepšinio lygis, reikia visada mąstyti.
