Šaro žodžiai – tokie pat aštrūs kaip ir perdavimai

Š.Jasikevičius yra išdalijęs tūkstančius interviu, bet kiekvieną kartą, kai jis prabyla, klausa įsitempia.

Tiesūs, sąžiningi, kartais net kieti it akmuo atsakymai visada paversdavo Šarą įdomiu pašnekovu jam žaidžiant krepšinį.

Toks jis lieka ir dirbdamas treneriu, nors dabar jo mintys sklandesnės ir kiek mažiau paveiktos emocijų.

Š.Jasikevičiaus gimtadienio proga suradome 40 citatų, užfiksuotų „Lietuvos ryte“ ir dienraščio prieduose.

Rita Jasikevičienė pagimdė sūnų Monrealio olimpinių žaidynių metais, kai jos bendražygės SSRS moterų rankinio rinktinėje laimėjo olimpinį auksą: „Kai buvau mažas, nelabai supratau, apie ką čia šneka. O paskui suvokiau, jog tai tikrai įspūdinga istorija.

Visi mano seneliai – iš Kauno ir jo apylinkių. Vaikystėje daug laiko praleidau su mamos mama. Faktiškai užaugau Nidoje – močiutė tais laikais dirbo pionierių stovyklos vyriausiąja auklėtoja.

Kiekvieną vasarą po tris mėnesius – visas keturias stovyklos pamainas – leisdavau Nidoje.“

Kovotojo genai: „Kiek teko girdėti, abu tėvai buvo kovingi sportininkai. Tėvas žaisdavo stalo tenisą, motina – rankinį, ir abu – aukštu lygiu. Gal ir dėl to viskas taip susiklostė. Aš sportuoju nuo mažens. Aš esu toks žmogus, kad man visur ir visada – varžybos.

Mano mėgstamas žaisti golfas irgi yra varžybos.“

Treniruotės pas trenerį Feliksą Mitkevičių: „Mėgdavau miške nukirsti kampą. Buvau suradęs visokiausių takelių.“

Vizija: „Su jaunių rinktine buvome uždaryti internate Vilniuje. Su komanda eidavome žiūrėti olimpiados, sirgti už Lietuvą.

Tada sau sakiau: ateis laikas, ir aš žaisiu rinktinėje. Jau tada turėjau viziją.“

Mėgstamiausi istorijos herojai: „Vaikystėje labai patiko visos knygos ir filmai apie Robiną Hudą. Kai sužinojau, kad bus naujas filmas apie jį su Russellu Crowe, laukiau premjeros tris mėnesius, bet pamatęs labai nusivyliau. Tikiuosi, kad kitas bus žymiai geresnis. Man patinka tokie teisingi herojai, Tadas Blinda juk yra mūsų Robino Hudo versija.“

Mėgstamiausi miestai (2011 m.): „Esu kauniokas, bet labiausiai patinka Vilnius. Sostinėje daugiau galimybių negu Kaune. Vilnius – truputį šviesesnis, geriau sutvarkytos gatvės, čia daugiau tų paprastų, bet gyvenimui reikalingų dalykų: restoranų, klubų, barų.

Kaunas – sunkus miestas. Nenoriu, kad kauniokai supyktų, bet į tokį klausimą turi atsakyti sąžiningai. Vilnius truputį ramesnis. Kaunas truputį atsiliko, o visi Lietuvos miestai juda į priekį. Daug kas šneka, kad Kaunas labai pasitaisė, ir senamiestis jau atsigavo. Europoje tikrai nėra tokių gražių senamiesčių kaip Vilniuje ar Kaune.“

Asmenybė, su kuria norėtų papietauti: „Visuomet turėjau labai šiltus santykius su Valdu Adamkumi. Iš visų Lietuvos politikų jis man labiausiai patinka.

Jeigu būtų galimybė, norėčiau ir su vieninteliu mūsų karaliumi Mindaugu papietauti.“

Mėgstamiausia daina: „Trys milijonai“: „Net nežinau, kuri kita daina gali būti artimesnė širdžiai.“

Mėgstamiausia lietuviška prekė: „Vilniaus“ majonezas. Kai dar žaidžiau Liublianoje ir Barselonoje, tėvai jo nuolatos man atveždavo. O mama iki šiol visur ir visada veža šakotį, atsiveža grybų koldūnams gaminti, net specialų cepelinų miksą. Aišku, užsienyje labai pasiilgstu „Švyturio“ alaus.“

Lietuvių būdas: „Uždaras. Labai tylus. Žiūrintis į kaimyno sodą. Nežinau, kaip išversti, bet Amerikoje tokius dar vadina „front runny“: kai viskas sekasi – gerai, bet vis tiek dar daugiau ir kitaip reikia padaryti. Apskritai lietuvis kaip žmogus man yra paslaptingas.“

Dešimt lietuviškų žodžių: „Į sveikatą, krepšinis, Lietuva, alus, sėkmės, mama, meilė, laimė, draugai, dukrytė.“

Lietuviška patarlė: „Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi. Ją vartoju dviem atvejais. Ji tinka, kai reikia ruoštis kokiam nors čempionatui ar varžyboms: kaip pasiruoši, tokie bus ir rezultatai. Bent jau mano karjeroje taip dažniausiai visada atsitikdavo.

Kita vertus, ji tinka man ir tiesiogiai. Labai jautriai miegu, todėl prieš miegą visada mėginu idealiai susitvarkyti lovą. Ir paklodę stengiuosi išsilyginti be jokios raukšlelės, ir pagalves susidedu taip, kad būtų patogu.

Jei tik kas nors ne taip, tiesiog negaliu užmigti.“

Lietuvos sporto idealas: „Arvydas Sabonis. Augau Halėje, todėl vaikystėje visi „Žalgirio“ krepšininkai mums buvo dievai. Nors ir ūgis, ir mastelis ne tas, visi labiausiai mylėjom Sabą.“

Lietuvos krepšinio svajonių penketas: „Arvydas Sabonis, Modestas Paulauskas, Ramūnas Šiškauskas, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis. Nesu matęs, kaip žaidžia, nei Prano Lubino, nei M.Paulausko, nei Kazio Petkevičiaus ar Justino Lagunavičiaus. Apie juos girdėjau daug gero, bet pačiam vertinti tik iš pokalbių labai sunku.

Renkuosi tuos, kuriuos esu matęs savo akimis. Man kiečiausi visada būdavo žalgiriečiai.

Paimčiau kokius keturis iš auksinių laikų „Žalgirio“, prie jų dar prijungčiau Š.Marčiulionį.

Nors, kita vertus, gal labiau verta įtraukti Artūrą Karnišovą arba R.Šiškauską, iškovojusį daug svarių titulų.“

Mėgstamiausios pasaulio sporto žvaigždės: „Daug metų sergu už Roger Federerį. Už krepšininkus sirgti aš negaliu – prieš juos reikia kovoti.“

Europos krepšinio žvaigždės, su kuriomis susidraugavo: „Gražiausia, kad Pau Gasolis liko toks pat paprastas, kaip mums susipažinus. Juanas Carlosas Navarro – taip pat.

Esame geri draugai daug metų. Kartais žaidžiant toliau vienam nuo kito tas ryšys susilpnėja, bet paskui vėl atsinaujina. Šie du vaikinai man artimiausi.“

Išvykimas į JAV: „Tai buvo gyvenimo pasirinkimas. Po visų to meto pokyčių Lietuvoje situacija atrodė neaiški, ir daugelis mano bendraamžių pasielgė panašiai. Buvau jaunas, naivus, turėjau galimybę išvykti į JAV, žaisti ten, kur krepšiniui skiriama daugiau dėmesio, – per televiziją matydavau didžiules arenas, sausakimšas entuziastingų žiūrovų.

Man buvo svarbu ir tai, kad galėjau studijuoti Amerikoje, gauti gerą išsilavinimą, gyventi užsienyje, išmokti kalbą, prisiderinti prie amerikiečių tradicijų.

Visa tai padarė mane stipresnį kaip asmenybę.“

1996 metais nepateko į Lietuvos rinktinę: „Komandoje nebuvo nė vieno normalaus įžaidėjo. Ilgai Lietuvoje tokio nebuvo, nes ir Š.Marčiulionis, ir Valdemaras Chomičius geriau žaidė atakuojančiojo gynėjo pozicijoje.

Tuo metu dar nebuvau jų lygio, bet bent jau į treniruočių stovyklą galėjau būti pakviestas. Jau buvo aišku, kad ateina mūsų karta, buvome laimėję jaunių ir jaunimo Europos čempionatus.“

Pirmasis profesionalo sezonas: 1998–1999 m. Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje, kurioje uždirbo apie 35 tūkst. dolerių per sezoną. „Metai Vilniuje buvo gera patirtis. Nenorėjau sėdėti ant suolo „Žalgiryje“, todėl ir pasirinkau Vilniaus komandą.

Tiesa, iš pradžių buvo apmaudu, nes Amerikoje rungtyniavau sėkmingai, o Europoje manęs niekas nežinojo. Nors prieš tai aš buvau atstovavęs skirtingo amžiaus Lietuvos rinktinėms, grįžęs į Europą viską turėjau pradėti nuo nulio.

Man tie metai buvo idealūs. Nereikėjo galvoti apie mokslus, neturėjau šeimos, tik draugę Amerikoje. Buvau vienas, į salę ateinu, pamėtau – visą dėmesį skyriau krepšiniui.“

Pirmoji sutartis užsienyje: „1999 m. išvažiavau į Liublianos „Olimpija“. Nenustoju dėkojęs likimui, kad derybos su „Žalgiriu“ baigėsi nesėkmingai ir kad likimas mane suvedė su Zmago Sagadinu („Olimpija“ treneriu. – Red.). 1999-aisiais kauniečiai buvo ką tik laimėję Eurolygą, o tuometis „Žalgirio“ klubo treneris Jonas Kazlauskas teigė, kad aš nesu pribrendęs būti pagrindinis įžaidėjas tokio lygio komandoje.

Taip išvažiavau į Liublianą.“

Etapas „Barcelona“ komandoje: „Man asmeniškai pats geriausias buvo antrasis sezonas Barselonoje, tačiau jis buvo vienintelis, per kurį mes nieko nelaimėjome, – tiesiog neįtikėtina.

Kad ir kaip būtų, kai kartu su treneriu Svetislavu Pešičiumi į komandą atėjo du aukščiausios klasės žaidėjai – Dejanas Bodiroga bei Gregoras Fučka, manęs paprašė pakoreguoti savo žaidimą ir dėl komandos atlikti mažiau reikšmingą vaidmenį.

Aš priėmiau siūlomą vaidmenį, ir mes nugalėjome.“

Pergalės su Lietuvos rinktine: „Kai tu atstovauji savo šaliai, viskas įgyja didesnę vertę. Mano kartos krepšininkai išaugo misdami A.Sabonio, Š.Marčiulionio, V.Chomičiaus mitu. Jiems turėtume būti dėkingi už Lietuvos krepšinio bumą.

Norėčiau, kad vėlesnės kartos taip pat vertintų mus kaip pavyzdį, kaip turi būti žaidžiamas krepšinis. Lietuvos rinktinė – nesavanaudiška komanda, žaidžia akiai malonų ir žiūrovams patinkantį krepšinį.“

Didžiausias nusivylimas, patirtas su Lietuvos rinktine: „1999 metais Europos čempionate Prancūzijoje ketvirtfinalyje pralaimėjome Ispanijai, nors turėjome superinę komandą.

Tada A.Sabonis žaidė nuostabiai, „Žalgiris“ buvo ką tik laimėjęs Eurolygą.

Tai – vienas skaudžiausių pralaimėjimų mano gyvenime.“

2000-ųjų Sidnėjaus olimpinės žaidynės: „Pusfinalio mače su JAV rinktine aš nepataikiau metimo iš toli.

Tas mano metimas tapo legenda dėl spaudos. Taip, formaliai jis galėjo lemti mūsų pergalę, tačiau tikrovėje tai buvo beveik neįmanoma. Iš tritaškio zonos, kažkoks šleivas, krintant ant šono – kad išvengčiau Jasono Kiddo – ir Antonio McDyessui priešais mane taip mosikuojant rankomis, kad netgi nemačiau, kur yra krepšys.“

Auksinis 2003-iųjų Europos čempionatas Švedijoje: „Ten man ne itin sekėsi pataikyti. Tačiau esu patenkintas tuo, kaip vadovavau komandos žaidimui.

Savaitė Švedijoje buvo tiesiog magiška – staiga mums viskas pradėjo sektis, mes vienas kitą surasdavome užsimerkę.

Vienas malonumas žaisti tokioje komandoje.

Kiekvienos rungtynės man atrodė lyg būtų parodomosios – taip sklandžiai viskas klostėsi. Mes nebuvome patys stipriausi, prancūzai ir ispanai buvo bent jau ne prastesni. Tačiau geriausiai vis dėlto žaidėme mes.“

2004 m. olimpinės žaidynės: „Atėnuose grupės varžybose pasiekėme pergalę (94:90) prieš JAV rinktinę, į kurios krepšį aš įmečiau 28 taškus. Tai, kad jis (Lamaras Odomas. – Red.) labai šūkavo mane dengdamas: „O, o, o!“, nervino. Man pasisekė. Atsisukau ir žvilgsniu pasakiau: „Ko čia šūkauji?“

Kritika: „Mūsų tautoje – nuo Dievo iki asilo yra labai arti.“

2011 m. Europos pirmenybės Lietuvoje: „Aišku, pralaimėjimas Makedonijai buvo skaudus. Esame stipresnė komanda, Tačiau žaidėme ir be Lino Kleizos, ir be Jono Mačiulio.

Vietoj jų pernai žaidė senukai, bet mūsų karjeros kreivė jau leidžiasi.“

Atmosfera rinktinėje: „Tapome artimi draugai ir už aikštės ribų. Tas ryšys stiprus, nes rinktinė – nereali komanda. Joje negauni pinigų, važiuoji ginti Lietuvos garbės ir atiduoti savęs. Rinktinė – tikrai svarbi, nes daug jai esi atidavęs.

Ji svarbi ir dėl santykių su komandos draugais. Kartu esame perėję daug gero ir blogo, patyrę daug nuotykių.

Kasmet sugrįžę į rinktinę mes prisimename senas istorijas, juokiamės. Tie prisiminimai – neįkainojami.“

Pomėgiai Barselonoje žaidžiant 2000–2003 m.: „Mėgstu pažaisti golfą. Savaitgaliais patraukiu į diskoteką ar barą išgerti su savo draugais po bokalą alaus. Jeigu orai geri, važiuoju į paplūdimį arba pasivaikščioti, į restoraną pajūry pasėdėti.“

2003–2005 m. Izraelis – ten atstovavo Tel Avivo „Maccabi“: „Čia stebimas kiekvienas tavo žingsnis. 24 valandas gyveni po didinamuoju stiklu – niekur kitur taip nebuvo lendama į mano gyvenimą kaip ten.

Ne tik žurnalistai – visi – nori žinoti, ką tu darai. Jiems tai normalu. Man nelabai.“

2007 m. Š.Jasikevičius buvo iškeistas iš „Indiana Pacers“ į „Golden State Warriors“: „Dabar jau aišku: nekoks buvo mano pirmasis sprendimas pasirašyti sutartį su „Pacers“. Kartais taip jau būna – vos vienas blogas sprendimas, ir turi dėl to kentėti.

Aš dėl to kenčiu jau antrus metus. Dar vienas keistas dalykas: atvažiavau, ir Donas Nelsonas („Warriors“ treneris. – Red.) pradėjo manęs klausinėti, ką aš galiu daryti, o ko ne. Tai ir galvoju – palauk, jei mane ima į komandą, gal turi žinoti, ką moku?“

NBA vertinimas: „NBA krepšinis nėra svarbiausia.

Čia pirmiausia skaičiuojami pinigai, sutarties metai. Keista.“

Sudaręs sutartį su Atėnų „Panathinaikos“, kuris tapo šeštuoju Š.Jasikevičiaus klubu per karjerą: „Esu žmogus be vietos. Jei dabar manęs klausia, kur mano namai, sakau: ką aš žinau?“

Apranga: „Esu konservatyvus, turiu nedaug spalvingų drabužių. Esu labiau klasikinis.“

Religija: „Aš esu krikštytas Šv.Antano bažnyčioje Kaune, bet nesu religingas. Greičiau priešingai. Esu nusistatęs prieš religiją, nes daug problemų mūsų pasaulyje kilo būtent dėl jos.

Aš tikiu, kad yra kas nors virš mūsų. Ir tikiu, kad reikia su žmonėmis elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, nes viskas gyvenime sugrįžta.“

2012 metais, kai pirmą kartą sulaukė pasiūlymo treniruoti „Panathinaikos“: „Visada manau, kad bėgsiu nuo trenerio profesijos kuo toliau.“

Debiutavęs kaip „Žalgirio“ treneris 2016 m. sausio 10 d.: „Jaudulio nebuvo, bet galvoje yra du tūkstančiai idėjų, o laiko ir patirties jas sudėlioti nėra.“

Paklaustas, kaip įsivaizduoja save po 20 metų: „Storą! Aš per atostogas labai pasileidžiu.

Esu vienas tų žmonių, kurie labai greitai priauga svorio. Sezono metu dar prisižiūriu, dietos laikausi, o per atostogas valgau bet ką, pasidarau didžiausias pasaulyje tinginys, miegu per dienas ir visai nesportuoju.

Todėl taip ir įsivaizduoju save ateityje – su pilvuku, tikiuosi, su darnia šeima ir keliais vaikais.

Gal trijų vaikų tėvu. (Juokiasi.) Gal kaip dabar – dviejų.“

Ką norėtų girdėti iš žmonių, šnekančių apie Š.Jasikevičių: „Bėgant metams nebe taip svarbu, ką žmonės apie tave mano.

Iš pradžių norisi būti visų mylimam, bet paskui pradedi suvokti, kad visiems neįtiksi – vieni gerbia, kiti keikia.

Toks gyvenimas – visi esame skirtingi, turime savo nuomonę. Galiausiai svarbiausia yra artimų žmonių nuomonė.

Žinoma, būtų maloniau, jeigu žmonės vertintų mane gerai. Norėčiau, kad jie galvotų: Šarūnas Jasikevičius visada kovodavo ir žaisdavo tam, kad laimėtų. Ir kad laimėdavo.“

Su Lietuvos rinktine: 2003 m. Europos čempionas ir 2007 m. bronzos laimėtojas; 2000 m. Sidnėjaus olimpiados bronzos laimėtojas.

Su klubais: 4 kartus Eurolygos čempionas – su „Barcelona“ (2003 m.), Tel Avivo „Maccabi“ (2004 ir 2005 m.), Atėnų „Panathinaikos“ (2009 m.).

Asmeniniai titulai. Geriausias Lietuvos sportininkas (2003 m.), naudingiausias Europos čempionato žaidėjas (2003 m.), Eurolygos finalo ketverto naudingiausias žaidėjas (2005 m.), išrinktas į Eurolygos geriausių dešimtmečio žaidėjų dešimtuką (2010 m.), Ispanijos lygos finalo naudingiausias žaidėjas (2003 m.), Graikijos taurės finalo naudingiausias žaidėjas (2012 m.).