Į Madridą per Valjadolidą
XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje Arvydas Sabonis buvo kone geidžiamiausias Europos krepšininkas. Tačiau tuo metu sportininkai iš SSRS išvykti į užsienį negalėjo, o prasiskleidus geležinei uždangai Senojo žemyno superklubai jau vengė kviesti vidurio puolėją, kuriam buvo atliktos dvi sudėtingos Achilo sausgyslės operacijos.
Dėl to 1989 metais legionieriaus karjerą pradėjęs A.Sabonis pirmiausiai atsidūrė ne kuriame nors elitiniame Ispanijos ar Italijos klube, o kuklioje Valjadolido „Forum“ komandoje, iki tol nė nesvajojusioje apie aukštas vietas Ispanijos pirmenybėse.
Tačiau „Forum“ rizika pasiteisino, ir Europa greitai įsitikino, kad nepaisant sunkių traumų, A.Sabonis vis dar yra vienas geriausių žemyno krepšininkų. Tą labai gerai matė ir „Real“ vadovai, 1992 metais, pasibaigus lietuvio sutarčiai su Valjadolido klubu, pakvietę jį į savo gretas.
Ir titulai, ir rekordai
A.Sabonis iškart tapo svarbiausiu „Real“ žaidėju. Lietuvių milžino vedami Madrido krepšininkai 1993 metais iškovojo Ispanijos taurę, 1993 ir 1994 metais laimėjo Ispanijos pirmenybių auksą, o 1995 metais tapo Europos klubų čempionato (taip tuo metu buvo vadinamas svarbiausias žemyno turnyras, vėliau tapęs Eurolyga) nugalėtojais.
A.Sabonis per kelis sezonus perrašė ACB lygos rekordų knygą ir susižėrė krūvą asmeninių prizų. Kai kurie lietuvio rekordai nepagerinti iki šiol, o įspūdingiausias tarp jų – 66 naudingumo balai, kuriuos „Real“ vidurio puolėjas 1995 metų kovą surinko per rungtynes su Orensės „Coren“ klubu (per 40 minučių pelnė 32 taškus ir atkovojo 27 kamuolius).
Trečiasis sezonas Madrido komandoje A.Saboniui buvo itin geras. Jei du pirmuosius sezonus lietuvis Ispanijos lygoje pelnydavo 17,1 bei 17,7 taško, tai trečiajame rezultatyvumo vidurkį pakėlė net iki 22,9 taško. O svarbiausia, A.Sabonis pagaliau įgyvendino svajonę, kurios siekė dar nuo „Žalgirio“ laikų, ir tvirtomis rankomis virš galvos pakėlė kartu su komandos draugais iškovotą „Sidabrinį krepšį“ – stipriausiam Europos klubui skirtą prizą.
Laimėtas svarbiausias Europos klubų krepšinio trofėjus pagrindiniam „Real“ pergalės kalviui padėjo apsispręsti. Nors prieš keletą metų A.Sabonis buvo sakęs, kad jau pamiršo NBA, tapęs Europos klubų čempionu ir naudingiausiu finalo ketverto žaidėju, jis nusprendė priimti naują iššūkį – 1995 metų vasarą nebepratęsė sutarties su „karališkuoju“ klubu ir išvyko už Atlanto.
Žaidė tik Ispanijos lygoje
A.Sabonis „baltųjų“ ekipoje nebuvo vienintelis lietuvis. „Real“ aprangą tuo metu vilkėjo ir 1994 metų Ispanijos čempionu tapo dar vienas mūsų šalies krepšininkas Rimas Kurtinaitis. Tiesa, jis žaidė truputį trumpiau.
Madrido klubas R.Kurtinaitį pakvietė 1993 metų vasarą. Vienas geriausių Europos snaiperių „Real“ atstovavo beveik du sezonus, bet galėjo žaisti ne visose varžybose. ACB lygoje tuo metu galiojo trijų legionierių limitas, FIBA turnyruose – dviejų, o R.Kurtinaičiui atiteko trečiojo legionieriaus statusas – Europos klubų čempionate „Real“ žaidė be jo.
Antrojo sezono Madrido ekipoje R.Kurtinaitis nebaigė. Žiemos pabaigoje jis patyrė traumą ir „Real“ pakeitė lietuvį kitu užsieniečiu.
Vilkėdamas baltus marškinėlius R.Kurtinaitis pirmąjį sezoną (1993-1994 m.) pelnydavo 11,6 taško, antrąjį (1994-1995 m.) – 10,8 taško.
Turi lietuvių kraujo
A.Sabonis ir R.Kurtinaitis turėjo dar vieną komandos draugą, kurio pavardė skamba lietuviškai. Nuo 1993 iki 1998 metų „Real“ žaidė lietuvių kraujo turintis amerikietis Joe Arlauckas.
Tiesa, pats J.Arlauckas labiau pabrėždavo ne lietuviškas, o itališkas savo šaknis, tačiau Lietuvos krepšinio federacija siūlė galingam puolėjui atstovauti mūsų šaliai. Anuomet šis pasiūlymas J.Arlaucko nesudomino, bet vėliau jis prisipažino gailėjęsis, kad netapo Lietuvos rinktinės žaidėju.
Dar anksčiau Madrido komandoje žaidė kitas lietuvių kilmės amerikietis. 1980-1981 metų sezone „Real“ garbę gynė Jimas Abromaitis, šiuo metu Ispanijos lygoje (Lagunos „Iberostar“ komandoje) rungtyniaujančio Timo Abromaičio tėvas.
Abromaičių sąsajos su mūsų šalimi daug stipresnės negu J.Arlaucko. J.Abromaitis yra pirmos kartos išeivių palikuonis – Lietuvoje gimė jo tėvas.
Italų trenerio viražai
A.Saboniui ir R.Kurtinaičiui su „Real“ atsisveikinus, į „karališkojo“ klubo akiratį beveik pusantro dešimtmečio nepateko nė vienas Lietuvos krepšininkas.
Tik 2009 metais „Real“ treneriu tapęs italas Ettore Messina į Madrido komandą pakvietė Italijos lygoje ilgai žaidusį Rimantą Kaukėną bei Darjušą Lavrinovičių, su kuriuo, kaip su varžovu, ne kartą susidūrė Rusijos pirmenybėse (iki tol E.Messina treniravo Maskvos CSKA, D.Lavrinovičius žaidė Kazanės „Uniks“ ir Maskvos „Dinamo“).
Ši „Real“ ir Lietuvos krepšininkų sąjunga nebuvo sėkminga. Žvaigždžių prikimšta Madrido komanda 2010 metais nepateko nei į Ispanijos lygos finalą, nei į Eurolygos finalo ketvertą, o abu lietuviai sirgalius džiugino tik sezono pradžioje.
O pradžia buvo pribloškianti – per pirmąsias Eurolygos rungtynes su „Chimki“ ekipa du lietuviai pelnė 54 taškus (D.Lavrinovičius – 32, R.Kaukėnas – 22)! Tačiau žiemą E.Messina pakeitė žaidimo akcentus ir pradėjo labiau pasitikėti kitais krepšininkais.
Ypač sumenko R.Kaukėno vaidmuo. Pavasarį treneris jį vis rečiau pakeldavo nuo atsarginių suolo, o prieš Ispanijos lygos atkrintamąsias varžybas visai išbraukė iš „Real“ paraiškos. Lietuvį gynėją komandoje pakeitė belgas vidurio puolėjas Tomasas Van den Spiegelis.
Tą sezoną (2009-2010 m.) Ispanijos lygoje D.Lavrinovičius pelnydavo 9,5 taško, R.Kaukėnas – 8,3 taško.
Čempionu tapo ant suolo
Dar kuklesnis „Real“ komandoje buvo Martyno Pociaus vaidmuo. 2011 metais M.Pocius išvyko į Madridą po sėkmingo sezono „Žalgiryje“, bet naujasis „baltųjų“ treneris Pablo Laso (jis į „Real“ irgi atvyko 2011 metais) per du sezonus nesugalvojo, kaip panaudoti geriausias taikliarankio Lietuvos gynėjo savybes.
Pirmąjį sezoną Madrido komandoje M.Pocius dar gaudavo šiek tiek progų pasižymėti ir neretai patekdavo į starto penketą, bet antrojo sezono viduryje krepšininką pradėjo persekioti traumos ir jo žaidimo laikas drastiškai sumažėjo. Nuo vasario pabaigos pėdos traumą gydęsis M.Pocius nežaidė nė vienerių rungtynių ir tik nuo suolo stebėjo, kaip jo komandos draugai kovoja dėl ACB lygos aukso.
M.Pocius pirmąjį sezoną (2011-2012 m.) Ispanijos lygoje pelnydavo 4,7 taško, antrąjį (2012-2013 m.) – 5,5 taško ir atstovaudamas „Real“ savo biografiją praturtino dviem titulais: 2012 metų Ispanijos taurės laimėtojo ir 2013 metų Ispanijos čempiono.
Susižėrė visus titulus
2014 metais į „Real“ atvykusio Jono Mačiulio statistika nėra ženkliai geresnė negu M.Pociaus ir yra ženkliai blogesnė negu D.Lavrinovičiaus ir R.Kaukėno. Tačiau dabar „baltiesiems“ atstovaujantis kaunietis Ispanijos sostinėje jaučiasi nepalyginamai geriau negu trys vilniečiai.
Puolėjas iš Lietuvos nėra Madrido komandos lyderis ar nepakeičiamas žaidėjas, bet turi aiškias pareigas ir patikimai atlieka jam skirtas užduotis. J.Mačiulis patenkintas jam skiriamu vaidmeniu, o treneris P.Laso ir „karališkojo“ klubo sirgaliai patenkinti J.Mačiulio nuveikiamu darbu.
Svarbiausia, kad „Real“ su J.Mačiuliu reguliariai pildo savo trofėjų kolekciją. Praėjusį sezoną Madrido komanda iškovojo visus keturis titulus (tapo Eurolygos ir Ispanijos čempione, laimėjo šalies taurę ir supertaurę), o šį sezoną laimėjo Tarpžemyninės taurės mačą ir apgynė Ispanijos taurės laimėtojos vardą.
Nuo tada, kai į „Real“ atvyko J.Mačiulis, ši komanda suklupo tik viename turnyre – praėjusių metų rudenį nepasiekė Ispanijos supertaurės finalo.
