Buvęs Rusijos rinktinės treneris Stanislavas Jeriominas neabejoja, kad vasaros krepšinio turguje 55-erių lietuvis bus labai geidžiamas. „Žinoma, tokių sąlygų kaip Chimki“ jis, tikriausiai, niekur negaus“, – pridūrė S.Jeriominas.
Nuo 2011-ųjų „Chimki“ dirbęs R.Kurtinaitis pernai rudenį dar trejiems metams pratęsė sutartį su klubu, nors senoji dar turėjo galioti visą šį sezoną. Neoficialiomis žiniomis, lietuvio atlyginimas siekė 1 mln. eurų. Neabejotina, kad „Chimki“ turės sumokėti solidžią kompensaciją, nes treneriai su klubais pasirašo visiškai garantuotus kontraktus – nepriklausomai, išdirbs iki termino pabaigos ar bus ne savo noru pašalintas.
S.Jeriominas teisus: tokių pinigų treneriai gali tikėtis nebent NBA. Tad kas gali lemti tolimesnį R.Kurtinaičio apsisprendimą, kur dirbti?
Pinigai gali būti tikrai ne lemiamas veiksnys, jei treneris norės eiti ir bus laukiamas ten, kur šaukia jo širdis. O ji priklauso Kauno „Žalgiriui“ – taip R.Kurtinaitis dar praėjusį mėnesį sakė Rusijos žiniasklaidai.
Dabar „Žalgiris“ turi stabilų trenerį – kontraktas su Šarūnu Jasikevičiumi galioja iki 2018-ųjų. Bet taip jau sporte yra, kad ne kontraktai, o rezultatai lemia trenerio darbo trukmę.
Jei Š.Jasikevičiui seksis, jis bus „Žalgiryje“ dar ilgai. O jei ne? Tada, labai tikėtina, kauniečių žvilgsnis pirmiausiai nukryps į R.Kurtinaitį.
Kaip rašo sovsport.ru, R.Kurtinaičio ryšys su gimtuoju „Žalgiriu“ visada buvo nepaprastas.
- Jūsų, kaip trenerio, karjeroje – jau kone dešimt komandų, bet tarp jų nėra „Žalgirio“. Kodėl?, – sovsport.ru paklausė R.Kurtinaičio.
– Kai žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje, patekau į SSRS jaunimo rinktinę, kuri žaidė pirmajame pasaulio jaunimo čempionate Brazilijoje.
Tada sąjungos rinktinė buvo aukščiausias lygis ir aš labai tikėjausi, kad dabar mane tikrai paims į „Žalgirį“. Bet treneris Vladas Garastas nutarė kitaip: jis į Kauną atsivežė krepšininkų iš savo gimtųjų Biržų. Juose matė „Žalgirio“ ateitį.
– Ir jūs nuėjote vingiuotą kelią, kad patektumėte į gimtąją komandą...
– Aš prastai mokiausi institute, praleidinėjau paskaitas ir mane išmetė. Atsidūriau kariuomenės sporto dalinyje Rygoje, žaidžiau vietos ASK pirmoje lygoje. Mane pastebėjo Aleksandras Gomelskis ir pakvietė į Maskvos CSKA. O iš ten jau grįžau į „Žalgirį“.
Ir dabar noriu padėkoti V.Garastui, kad jis kadaise nepaėmė manęs į komandą. Nes iš CSKA aš atėjau jau subrendęs žaidėjas. O tie, kuriuos tada paėmė V.Garastas, prasėdėjo ant suolo.
– O kaip dėl treniravimo?
– Šią istoriją papasakojau todėl, kad situacija panaši. Kažkada pasakiau, kad esu pasiruošęs treniruoti „Žalgirį“ nemokamai. Kauno komanda išgyveno sunkius laikus. Mačiau, dėl ko taip yra – pinigai buvo leidžiami neteisingai.
Žurnalistai paklausė: „Ką jūs pakeistumėte „Žalgiryje“, siekdamas išvesti komandą iš krizės?“.
„Vadovybę“, – atsakiau. Po šių žodžių ant manęs supyko.
Dabar „Žalgirio“ vadovai pasikeitę, bet anos skolos kabo ant klubo kaip sunkus akmuo. Jas tenka grąžinti, kas nors nuolat bylinėjasi su klubu. Dėl to „Žalgiris“ negali normaliai susikomplektuoti.
Lenkiu prie to, kad gyvenimas eina ratu. Galbūt aš pakartosiu savąjį žaidėjo kelią, kad patekčiau į gimtąjį klubą jau kaip treneris. Aš vėl Maskvoje, tik ne CSKA, o „Chimki“. Ir – kas žino – gali būti, kad įveikęs tokį kelią vėl atsidursiu „Žalgiryje“. Tai mano gimtojo miesto komanda, mes visi su ja augome.
– Jums siūlė likti CSKA ekipoje 1982-aisiais?
– Taip, V.Gomelskis siūlė. Žadėjo automobilį, butą, karininko laipsnį. O svarbiausia – tai buvo garantija, kad žaisiu rinktinėje. Bet aš atsisakiau. Mano širdis priklauso „Žalgiriui“.
