17 metų Gonzagos universitete dirbantis amerikietis rado laiko ir pusantros valandos pokalbiui apie Lietuvos krepšininkus, studijas JAV universitetuose ir pastaruosius du sezonus Gonzagoje žaidusį Domantą Sabonį.
***
– Kaip Gonzaga reagavo į Domanto Sabonio sprendimą jau šįmet dalyvauti NBA naujokų biržoje?
– Mes to laukėme ir supratome, nes matėme, koks tai talentas. Kviesdami krepšininkus mes planuojame metus į priekį. Mes džiaugiamės dėl šio krepšininko, manome, kad jis yra pasirengęs. Gerai ir jam, ir mums.
Kai prieš trejus metus Domantas atvyko į Gonzagą, niekas nesitikėjo, kad jis taip greitai galės dalyvauti NBA naujokų biržoje. Per pastaruosius metus jis smarkiai patobulėjo.
– Kas sudarė sąlygas Domantui taip sparčiai patobulėti?
– Apskritai tai, ką suteikia Gonzagos universitetas savo sportininkams, yra galimybė gyventi ir sportuoti labai efektyviai. Studijos, krepšinis yra vienoje vietoje – visur galima eiti pėsčiomis. Domui buvo patogu rūpintis tuo, kuo jis norėjo, ir dirbti papildomai. Tai – svarbiausias dalykas, apibūdinantis jį.
Pagal mūsų taisykles 20 valandų per savaitę studento veikla turi būti susijusi su krepšiniu, su komanda. Į tai įeina treniruotės, darbas treniruoklių salėje prižiūrint treneriams. Tačiau Domantas bent porą valandų kasdien dirbdavo papildomai. Kiekvieną vakarą jis pasilikdavo pamėtyti. Ir jis padarė milžinišką pažangą. Žmonės tikriausiai nesupranta, koks jis geras snaiperis. Ir jei jis artimiausius porą metų taip dirbs, būdamas 24-erių jis bus puikus žaidėjas ir snaiperis.
Domantas man pasakojo, kad anksčiau ne visada galėdavo patekti į krepšinio salę, kai norėdavo, – tik tada, kai vykdavo treniruotė. Gonzagoje patekti į areną jis galėdavo 24 valandas per parą, kaip mes sakome, gauti raktus nuo šviesų. Jis galėjo bet kada nueiti į salę, įsijungti šviesą ir mėtyti. Kartais kas nors prisidėdavo – padavinėdavo kamuolį – arba jis naudodavosi vadinamosiomis metimų mašinomis.
Tad jei esi motyvuotas, tau Gonzagoje sudarytos visos sąlygos. Visi geriausi mūsų krepšininkai dirbdavo individualiai, be trenerių, net ir sezono metu.
– Skamba kaip krepšinio rojus. Kaip patekti į tą rojų? Koks tai procesas?
– Pirmasis žingsnis – kad pastebėtų tavo talentą. Tada mokykla (universitetas) stebi, kaip žaidi, įvertina tavo sugebėjimų lygį. Tada sprendžiame, ar norime turėti tą vaikino. Jei norime, bandome jį įtikinti atvykti į mūsų universitetą. Tai – krepšinio dalis.
Toliau – akademinė dalis. Reikia baigti vidurinę mokyklą ar gimnaziją savo ar kurioje nors kitoje šalyje, tarkime, Lietuvoje. Turi gauti diplomą ir tam tikrą pažymių vidurkį. Tada reikia laikyti standartinius testus – SAT (gabumo) ir ACT (Amerikos koledžų). Reikia juos išlaikyti su tam tikrais rezultatais.
Tada yra mėgėjiškumo reikalavimas. Čia daugybė jaunuolių klysta. Norint stoti į universitetą JAV ir žaisti jame, negali turėti jokių rašytinių sutarčių su agentu. Negali gauti pinigų pagal sutartį su profesionalia komanda. Negalima turėti ir jokių reklaminių sutarčių. Iš esmės turi būti visiškas mėgėjas, kaip tai traktuoja NCAA.
Reikia užsiregistruoti NCAA tinkamumo centre (NCAA Eligibility Center). Ten bus atsižvelgta, ar tinkami pažymiai, ar tinkami testų rezultatai, ar tu atitinki NCAA taisykles. Jei gauni patvirtinimą, gali iškart žaisti.
– Tai kiekvienas universitetas turi savotišką komplektavimo komandą?
– NCAA taisyklės apibrėžia, kad I diviziono universiteto komanda gali turėti keturis trenerius – vieną vyriausiąjį ir tris padėjėjus. Tik šie žmonės gali treniruoti komandą ir rūpintis jos surinkimu.
Asmeniškai man labai patinka, kad komandoje darau viską – esu skautas, treneris, administratorius…
– Esate laikomas vienu geriausių NCAA krepšinio komplektavimo specialistų tarptautiniu lygiu. Kaip renkatės krepšininkus?
– Visuomet ieškau žmonių, kurie atitinka mūsų kultūrą. Noriu žaidėjų, kurie dirbtų papildomai. Žaidėjų, kurie nėra savanaudžiai. Nesudėtinga įvertinti talentą – tiesiog pasižiūri rungtynes. Čia viskas aišku. Tačiau reikia dar išsiaiškinti, koks to žmogaus būdas. Ar jis turi širdį, ar yra šiknius. Dėl to reikia skambinti tiems jaunuoliams, kalbėtis su jų treneriais, šeima. Tik taip galima sužinoti apie žaidėjo būdą.
Kai stebiu jaunuolį žaidžiantį, pirmiausia stebiu minutės pertraukėles ir tai, kaip tas jaunuolis reaguoja į komandos draugų veiksmus. Ar jis ieško tėvų tribūnose? Kaip jis reaguoja į blogas rungtynes?
Tada komandos rinkimas, žaidėjų kvietimas yra tarsi pardavimas. Jei pardavinėji puikų produktą, lengva pasiekti gerą rezultatą. Aš parduodu nuostabų produktą. Gonzaga šimtu procentų siekia išlaikyti sėkmingą krepšinio komandą, padėti vaikinams pasiekti savo svajones.
Mes negalime mokėti žaidėjams, nors dabar NCAA jau leidžia skirti maistpinigių. Todėl investuojame į jų tobulėjimą – neduodami jaunuoliams pinigų tiesiogiai. Pavyzdžiui, į išvykas skrendame privačiu lėktuvu. Gyvename geriausiuose viešbučiuose. Sezono metu turime savo virtuvės šefą, kuris po kiekvienos treniruotes būna pagaminęs maisto.
Tad žaidėjai gali sutelkti dėmesį krepšiniui ir mokslais – viskuo kitu yra pasirūpinta. Aš sakau, kad Gonzaga yra ne kiekvienam. Tačiau teisingiems žmonėms tai yra tobula vieta. Žmonėms, kurie atitinka mūsų kultūrą.
– Kur ieškote tarptautinių talentų?
– Mums labai patinka tarptautiniai talentai. Mūsų prioritetas – kad studentai iš kitų valstybių būtų svarbi mūsų komandos dalis. Mane labai džiugina jų žaidimo supratimas. Man patinka, kad atvykę į JAV jie viską įvertina, yra dėkingi. Tokiems žmonėms kaip Domantas duodame batų porą ir jis dėkoja, o ne skundžiasi kuo nors. Arba vakarieniaujame su komanda, jis dėkoja už maistą. Amerikoje yra daug išlepintų vaikų. Jiems visada kas nors blogai, jie nuolat skundžiasi. Jaunuoliai iš kitų šalių taip nesielgia.
Daug ką pasako tai, jog dauguma tų užsieniečių jaunuolių galėjo pasirašyti profesionalius kontraktus dar iki atvykdami į Gonzagą. Jie neima pinigų, o investuoja į save – savo tobulėjimą ir išsilavinimą. Jie yra Gonzagoje, nes norėjo čia būti.
Mes turime savo šaltinių, tačiau dažniausiai žaidėjų ieškau Europos aštuoniolikmečių čempionatuose kiekvieną vasarą. Be to, yra visagalis internetas. Padėtis šioje srityje labai pasikeitė. Dabar man užtenka duoti vaiko pavardę ir aš per porą minučių jau turėsiu apie jį informacijos, galėsiu net pamatyti jo žaidimo įrašą.
Kai prieš penkiolika metų pradėjau rūpintis komandos komplektacija, man reikėdavo iš piniginės traukti telefono kortelę, rinkti visus tuos numerius. Dabar su tais jaunuoliais galima iškart pabendrauti per „Facebook“ ar „WhatsApp“ programėles, skambinti po visą pasaulį už dyką.
Mes nedirbame su vadinamaisiais agentais ar tarpininkais, kurie siūlo savo proteguojamus vaikus į Gonzagą. Kviesdami jaunuolį, daugiausia dėmesio skiriame jam, jo šeimai ir treneriams. Su tais veikėjais, kurie ima iš šeimų pinigus, kad jų atžala keliautų į JAV, mes neturime jokių reikalų.
Be to, jaunuoliai, kurie pretenduoja į Gonzagą, paprastai yra labai talentingi, kad jau seniai būna žinomi tarptautiniu mastu, jiems nereikia niekam mokėti. Tarp norinčių čia žaisti yra didelė konkurencija.
– Lietuvoje praleidote porą dienų, daug bendravote su Lietuvos krepšinio federacijos vadovais. Kokį matote bendradarbiavimą ateityje?
– Mano supratimu, federacija tikrai nori padėti tiems jaunuoliams turėti kelis pasirinkimus. Kad vaikams nereikėtų pasirašinėti kontraktų būnant penkiolikos ar šešiolikos, kad jie sulauktų aštuoniolikos. Tuomet jie gali nuspręsti – pasukti profesionalo keliu ar į NCAA. Nesakau, kad kuris nors pasirinkimas yra geresnis, pasirinkti turi pats krepšininkas. Be to, vien pirmajame NCAA divizione yra pusketvirto šimto universitetų bei koledžų. Tai beprotiška.
LKF ir Gonzagos bendradarbiavimas gali būti pagrįstas abipusiu pasitikėjimu. LKF žinos, kad į Gonzagą vykstančiais vaikinais ar merginomis bus pasirūpinta, jie bus treniruojami ir tobulinami. Juk siųsti talentingą krepšininką į kitą pasaulio pusę nežinant, kas jo ten laukia, yra labai sunku. Manau, jog bendradarbiavimas bus naudingas abiem pusėms.
– Aišku, jūs taip pat geriau matysite Lietuvos jaunuosius krepšininkus.
– Be abejo. Lietuvius stebiu jau daugybę metų. Tačiau nereikia tikėtis, kad federacija duos Gonzagai žaidėjų. Apie tai nebuvo kalbos. Bet federacija galės pasakyti vaikams: „Ei, mes žinome apie Gonzagą. Mums tinka jų sąlygos.“ Tada kalbėtis su jaunuoliais būtų mano darbas. Dabar galėsiu paklausti federacijos, ką jie mano apie tą ar kitą jaunuolį. Ar jam patinka mokykla, ar jis sunkiai valdomas ir panašių dalykų. Galėsime sužinoti daugiau apie jaunuolio būdą. Juo daugiau žinosiu apie tą vaiką, juo didesnė tikimybė, kad jam Gonzagoje seksis.
– Būdamas Lietuvoje susipažinote su Lietuvos krepšinio piramide, LKF vadovai papasakojo apie vaikų krepšinio programas. Ką galite apie tai pasakyti?
– Man paliko didžiulį įspūdį struktūra ir organizacija. Pamačiau, kokia detali yra Moksleivių krepšinio lygos interneto svetainė su gyva statistika, visais duomenimis apie krepšininkus bei krepšininkes. Daug kalbėjomės su jaunimu besirūpinančiu treneriu Rolandu Radvila. Didžiulį įspūdį paliko jo entuziazmas, kaip jis žino vos ne apie kiekvieną jaunąjį krepšininką. Jis žino net dvylikamečius, jau yra užfiksavęs gerąsias jų savybes. Tiesa, vienas dalykas yra tai pamatyti, o kitas – pakelti krepšininko žaidimą į naują lygį. Ir čia, sprendžiant iš pokalbių su LKF vadovais, pastaraisiais metais investuojama labai daug.
Įdomu buvo išgirsti, kad Lietuvoje trūksta mažesnių krepšininkų, įžaidėjų. Federacija ėmėsi žingsnių atsekti, kur jie dingsta. Kalbama apie puikius trylikamečius, penkiolikmečius įžaidėjus. Bet kur jie dingsta būdami aštuoniolikos? Kodėl? Tai labai išsamus tyrimas.
Mes Jungtinėse Valstijose nieko panašaus neturime.
Mano nuomone, Lietuva yra viena pažangiausių pasaulyje jaunųjų krepšininkų rengimo prasme – nuo jaunimo iki nacionalinės rinktinės. Suprantu, kad jūsų sistema turi būti išsami ir organizuota, nes Lietuvoje, kiek žinau, gyvena dukart mažiau nei mano valstijoje, kuri nėra didelė. JAV galima tikėtis, kad iš 400 milijonų žmonių kas nors atsiras. Jūs turite ieškoti. Dėl to jūsų sistema man paliko didžiulį įspūdį.
***
LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas:
T.Lloydui tikrai paliko įspūdį jaunimo krepšinis Lietuvoje. Papasakojome jam apie projektą „Talentų U15 karta“, apie treniruočių sąlygas, trenerius, medikų priežiūrą. Jis žino apie pirmąją projekto absolventų laidą (gimusių 2000-aisiais), kaip supratau, stebi kai kuriuos jos krepšininkus bei krepšininkes.
NCAA ir Gonzagoje populiarus ir merginų krepšinis, turintis panašias sąlygas kaip vaikinų. Tad yra tikimybė, kad Gonzagoje gali rungtyniauti ne tik mūsų vaikinai, bet ir merginos.
Sutarėme, kad rudenį apsikeisime vizitais. Spalį Lietuvos krepšinio federacijos atstovų jie laukia Gonzagoje. Ten šeimininkai surengs ekskursiją, supažindins su studijų programa, infrastruktūra, visa vidaus virtuve.
Savo ruožtu Gonzagos atstovai apsilankys Lietuvoje per vieną iš „Talentų U15 kartos“ stovyklų.
Beje, T.Lloydas užsiminė, kad Gonzagoje galėjo būti daugiau lietuvių. Universiteto akiratyje buvo keli Lietuvos krepšininkai, kurie dabar žaidžia Europoje, jiems dabar 18—22 metai. Tačiau jų niekas nekvietė, nes jau būdami 16—17 metų jie buvo pasirašę ilgalaikes finansines sutartis su agentais ir profesionaliais klubais. To NCAA taisyklės neleidžia.
T.Lloydas pabrėžė, kad jaunas krepšininkas neturėtų pasirašinėti jokių kontraktų iki 18 metų, jei nori turėti pasirinkimo laisvę – tapti profesionalu ar išmėginti save NCAA, gaunant dar ir diplomą. Taip darė ir D.Sabonis, kuris Eurolygoje žaidė neturėdamas su Malagos klubu jokių įsipareigojimų ir negaudamas atlyginimo.
Šiandien LKF yra pajėgi rekomenduoti, kokį kelią rinktis jauniesiems krepšininkams. Aišku, galutinis sprendimas – sportininko ir jo ar jos tėvų. Mūsų tikslas – parengti aukšto lygio krepšininkus ir krepšininkes nacionalinėms rinktinėms.
