Antradienį buvo paskelbtas išplėstinis kandidatų sąrašas, kuriame atsidūrė 24 pavardės. J.Kazlauskas jį sutrumpino iki 20-ies.
Rinktinėje vietos neliko Lukui Lekavičiui, Martynui Pociui, Martynui Gecevičiui ir Žygimantui Janavičiui.
Visus labiausiai nustebino L.Lekavičiaus nepakvietimas į stovyklą, nors gynėjas praėjusiais metais žaidė Europos čempionate. Tokį sprendimą J.Kazlauskas aiškino paprastai – noru suteikti šansą kitiems.
„J.Kazlauskas yra teisingas treneris, pedagogas, kuris keičia žaidėjus ir suteikia šansą visiems, jeigu jie yra ties rinktinės riba, ir neturi savo mėgstamų ar nemėgstamų žaidėjų. O tikrieji lyderiai niekam nekelia klausimų ir jie turi būti rinktinėje“, – tokiu trenerio sprendimu nesistebėjo krepšinio ekspertas Rūtenis Paulauskas.
Jis išskyrė kelias galimas rinktinės bėdas – mažą pajėgių žaidėjų skaičių, galinčių būti lyderiais, ir nuovargį po sezono.
„Kalbant apie rinktinės poziciją, yra žymiau geriau, kai žaidėjai – pailsėję ir pasiilgę krepšinio. Šiais metais to bus mažiau, bet negalime apeliuoti, kad tai profesionalai. Čia yra žmogaus organizmas ir jis reikalauja fizinio ir psichologinio poilsio po įtempto sezono“, – sakė jis.
Į pirmąją stovyklą Palangoje, kuri prasidės birželio 20-ąją, pakviesti Rokas Giedraitis, Mindaugas Girdžiūnas, Marius Grigonis, Adas Juškevičius, Mantas Kalnietis, Vaidas Kariniauskas, Artūras Milaknis, Renaldas Seibutis, Deividas Gailius, Paulius Jankūnas, Mindaugas Kuzminskas, Donatas Motiejūnas, Domantas Sabonis, Edgaras Ulanovas, Jonas Mačiulis, Artūras Gudaitis, Robertas Javtokas, Antanas Kavaliauskas, Darjušas Lavrinovičius ir Jonas Valančiūnas.
– Rūteni, kokie pirmi įspūdžiai pamačius kandidatų sąrašą? – lrytas.lt paklausė R.Paulausko.
– Nieko nepasigedau, tiesiog man susidarė įspūdis, kad J.Kazlauskas yra teisingas treneris, pedagogas, kuris keičia žaidėjus ir suteikia šansą visiems, jeigu jie yra ties rinktinės riba ir neturi savo mėgstamų ar nemėgstamų žaidėjų. O tikrieji lyderiai niekam nekelia klausimų ir jie turi būti rinktinėje.
– Turbūt kalbate apie Luką Lekavičių, kurio daugelis pasigedo?
– Taip. J.Kazlauskas pernai turėjo puikias galimybes įsitikinti, kiek Lukas gali padėti, ir manau, kad nebūnant stipriu rinktinės nariu bandyti antrą kartą tą patį nėra tikslo. Reikia duoti šansą kitiems ir jiems gal bus didesnis pasitikėjimas savimi, kai šalia nebus panašaus žaidėjo. Strategija čia yra aiški ir suprantama.
– Kokie būtent to paties V.Kariniausko, pakeitusio L.Lekavičių, M.Grigonio, M.Girdžiūno šansai?
– Jų šansai visada yra tokie, kad jie jų tiesiog turi, bet ar žais jau šiais metais – tikrai ne. Kalbame apie patekimą, tad šiems žaidėjams dar labai daug trūksta iki įtakos darymo komandos žaidimui. Bet žingsnis žengtas, kai esi jau kandidatų sąraše, antras žingsnis – kai esi stovykloje, trečias, kai jau įsitvirtini. Viskas vyksta žingsnis po žingsnio.
– Nežinomybė dėl D.Motiejūno. Kaip keistųsi rinktinės veidas su juo ir be jo?
– Manau, kad panašioje situacijoje yra visos rinktinės, gal tik ne Ispanija ir JAV, nes jie turi tiek daug gerų žaidėjų, kad galvos skausmo dėl to, kas atvažiuos į rinktinę, o kas ne, nejaučia.
Mums visada yra rizika. Būkime teisingi, turime labai ribotą ir mažą tikrųjų pajėgiausių žaidėjų skaičių. Kiekvieną kartą turime bijoti ir galvoti, kas bus, jeigu nebus kažko.
Prisiminkime 2010 metų pasaulio čempionatą, kai neatvažiavo pusė komandos, bet laimėjome bronzą. Aš galvoju, kad ir dabar panašiai yra – turime tiek aukštų žaidėjų, kad duok Dieve, jog kitose pozicijose tiek turėtume.
– Žvelgiant į sąrašą, rinktinės pagrindas išlaikytas jau ketvirtus metus. Tai yra didelis pliusas?
– Žinoma. Manau, kad J.Kazlauskui buvo sunkiausi 2013 metai, kai jis perėmė rinktinės vairą. Reikėjo pereiti patį sunkiausią Europos čempionatą, kur iškovojome medalį, nors atrodė, kad nesiseka niekas.
Ta komanda per tuos metus užaugo ir labai sustiprėjo. Išlaikyti branduolį, kai žaidėjai žino trenerio taisykles, pažįsta vieni kitus, yra aiški žaidimo mintis – labai svarbu.
– Daugelis žaidėjų į rinktinę atvyks beveik be atostogų – kai kurių sezonas baigėsi tik dabar, kai kurie dar žaidžia. Kiek tai gali turėti įtakos jų žaidimui?
– Paprastai rinktinės žaidėjai susirinkdavo alkani, išsiilgę krepšinio ir vieni kitų. Bet būdavo kitas minusas – kai baigdavo Europos ar pasaulio čempionatą, turėdavo vykti į klubų stovyklas. Nežinau, kas geriau žaidėjui – išsunkti save visą ir tada nuvažiavus į klubą atrodyti prastai, laukti grįžtančios sportinės formos, ar po sezono iš karto prisijungti prie rinktinės ir vėliau pailsėti.
Čia kalbu iš žaidėjo pusės, bet kalbant apie rinktinės poziciją, yra žymiau geriau, kai žaidėjai – pailsėję ir pasiilgę krepšinio.
Šiais metais to bus mažiau, bet negalime apeliuoti, kad tai profesionalai. Čia yra žmogaus organizmas ir jis reikalauja fizinio ir psichologinio poilsio po įtempto sezono.
