Vyriausias rinktinės kandidatas „Vanagupės“ viešbutyje pasirodė pirmas – su šeima atvažiavo sekmadienį.
„Vasaros ir kvietimo į rinktinės stovyklas visada laukiu ne tik aš, bet ir visa šeima“, – šypsojosi aukštaūgis.
Krepšininkas neslėpė, kad šiemet trokšta ne tik prasibrauti į rinktinės dvyliktuką, bet ir parsivežti medalį. Mat būtent olimpinio apdovanojimo trūksta itin gausioje R.Javtoko kolekcijoje.
– Beveik pusę metų gydėtės sunkią kojos traumą. Ar nebuvo abejonių dėl važiavimo į rinktinės stovyklą? – portalas lrytas.lt paklausė R.Javtoko.
– Minčių prieš vasarą buvo visokių. Ne todėl, kad nenorėčiau, o dėl sveikatos problemų.
Nėra ko slėpti – ir dabar nesu garantuotas dėl vietos dvyliktukte. Pats iki šiol abejojau, ar pajėgsiu pasiekti reikiamą formą. Ir treneriui Jonui Kazlauskui atvirai tai pasakiau. Bet treneris kvietė: „Atvažiuok, nes čia – geriausia vieta įsitikinti“.
Iš tikrųjų taip ir yra – būtent čia ta vieta. Dabar reikia vieno – įsitikinti, ar pajėgsiu atsistatyti po buvusios traumos.
– Dar daug trūksta iki optimalios formos? Kiek jaučiatės pasiruošęs?
– Sunku pasakyti, kol neini į aikštę.
Būna, kad rytą atsikėlus skauda taip, kad vos įstengi paeiti. Kai įžengi, apima azartas, pradedi žaisti, ir visi nesveikumai išnyksta. Aikštėje plūstelėjęs adrenalinas ir noras įrodyti viską koreguoja – skausmas išnyksta.
– Nesate nė karto atsisakęs važiuoti į rinktinės stovyklą. Koks jausmas atstovauti savo šaliai?
– Man tai yra šventė, gyvenimo būdas, tikslas, malonumas susitikti su komandos draugais.
Todėl kiekvienais metais labai laukiu vasaros, laukiu, kol galėsiu prisijungti prie komandos. Beje, laukiu ne aš vienas – visa mano šeima irgi laukia.
Manau, kad bus sunku sulaukti meto, kai nebereikės važiuoti į stovyklas. Nes visiems šeimos nariams atrodo, kad kitaip ir būti nebegali.
– Prisimenate pirmą kartą, kai atvažiavote į rinktinės stovyklą?
– Tai buvo jau seniai, bet prisimenu. Gal dabar kiti krepšininkai tokio jaudulio ir nebeišgyvena.
Pirmą kartą atvažiavau po jaunimo rinktinės. Atvažiavau net netikėdamas, kad užsikabinsiu ir važiuosiu į Sidnėjaus olimpines žaidynes.
Bet po to viltis augo, nors viduje ir jaučiau, kad nepateksiu. Taip ir nutiko.
Dabar jausmas kitoks, nors ir nesijaučiu vyriausias. Aišku, dabar esu drąsesnis, tiek nebesijaudinu, atrodo, kad tarsi namuose sėdžiu.
– Šią vasarą treneriai turi kaip niekada daug galvosūkių dėl aukštaūgių. Planus jaukia paties trauma, neaiškumai dėl Donato Motiejūno, Artūro Gudaičio ir Darjušo Lavrinovičiaus atsisakymas. Kokios įtakos tai gali turėti rinktinės žaidimui, galutiniam rezultatui?
– Gal ir nieko nepakoreguos.
Kartais taip nutinka, kad kažkas kažką pakeičia, kompensuoja, ir viskas būna ne gerai, o labai gerai. Bet būna, kad susirenka visi geriausi, bet neįrodo nieko... Žodžiu nuspėti labai sunku.
Tiesiog stengiuosi nesureikšminti, kas būtų, jeigu būtų. Čia susirenka tie, kurie sveiki, kurie nori ir gali.
– Kokius tikslus keliate sau, komandai?
– Ar dar neturiu olimpinio medalio. Noras visada yra toks – laimėti maksimumą.
Svarbiausia – atiduoti viską, ką turi, visas jėgas. Jei kas tave ir tada nugalės, vadinasi, taip ir turėjo būti.
