Olimpinio krepšinio turnyro ketvirtfinalyje Lietuvos rinktinė neturėjo jokių šansų įžiebti viltį kovojant dėl vietos pusfinalyje – galingai Brazilijoje rungtyniaujanti Australijos komanda laimėjo tvirtai ir be didesnės intrigos 90:64.
„Kiekviena komanda gali pralaimėti, bet tokie trys pralaimėjimai mums labai skaudūs. Po pralaimėjimo Ispanijai mes nebebuvome ta komanda, kuri buvo iki tol“, – pripažino J.Kazlauskas.
Ketveriems metams – olimpiniam ciklui – prie rinktinės vairo grįžęs, du Europos čempionato sidabro medalius su komanda iškovojęs 61-erių strategas, paklaustas apie savo planus ir ateitį, neatvertė kortų.
„Palaukime. Viskas bus atsakyta, bet nesupainiokime visko į vieną dalyką. Aš savo darbą padariau. Dabar bus federacijos sprendimas, po to atsakysiu aš. Neskubėkime su išvadomis“, – teigė J.Kazlauskas.
Po skaudžiai pasibaigusios Rio olimpiados J.Kazlauskas kalbėjo apie lemiamą ketvirtfinalio kovą, olimpiadą, ketverius darbo metus ir Lietuvos rinktinės ateitį.
- Rungtynės su Australija prasidėjo M.Dellavedovos tritaškiais. Rizikavote? – žurnalistai paklausė J.Kazlausko.
– Be abejo, rizikavome kažkiek. Mes žinome, kad jis yra neblogas metikas, kai stovi viename taške, nejuda ir tada gali mesti. Bet taip pat žinojome, kad po driblingo jis nėra geras metikas.
- Minėjote, kad po rungtynių su Ispanija Lietuvos rinktinė nebebuvo tokia, kaip anksčiau. Tai reiškia, kad tas pralaimėjimas sugniuždė komandą?
– Reikia kalbėti apie visą turnyrą. Pirmosiose draugiškose rungtynėse ne viską parodydavome, kažką pasislėpdavome, bet kai sužaidi dvejas-trejas rungtynes, kažką paslėpti yra sudėtinga.
Mūsų didžiausia bėda – mes visiškai neturime lygiavertės pamainos Mantui Kalniečiui. Kuo rungtynės sunkesnės, tas vis labiau išryškėja ir matosi.
Ispanijos rinktinė ne tokia komanda, kaip kitos. Ji turi Pau Gasolį, kurio rankos labai ilgos ir jis tik laukia varžovų prasiveržimų ir jis iš karto sumažina varžovų galimybes prie krepšio. Bet svarbu tai, kad Ispanijos rinktinė turi NBA lygio gynėjų, kurie keisdamiesi griauna varžovų bandymus mesti iš toli ir priverčia atakuoti iš sudėtingų situacijų.
Be to, pasikeisdami tie keturi žaidėjai Mantą gaudydavo ir įsikąsdavo kaip šunys. O tokių gynėjų, kurie galėtų žaisti du prieš du, kurti, žaisti vienas prieš vieną, „centruoti“, nėra. Galbūt dar R.Seibutis. Jeigu pažiūrėtume statistiką, per paskutiniąsias trejas mūsų rungtynes, ypatingai sumažėjo mūsų baudų metimai, nes mes pradėjome vengti veržtis krepšio link.
Mano manymu, rungtynėse su Kroatija mes turėjome kabintis iki galo, bet nebuvo agresijos. Mačas su Australija taip pat nesiklijavo.
– Žaidėjams lemiamu metu trūko charakterio?
– Kai viena komanda išanalizuoja kitą, viską lemia charakteris. O mes bijojome M.Dellavedovos metimų. Ir sakėme, kad pagrindinis žmogus, kuris pelno taškus, yra P.Millsas. Mums geriau susikeisti, kad jis nemestų. O iki pertraukos 7 tritaškius įmetė būtent tie žaidėjai.
Kai žaidi tokiame lygyje, tau nepasiseka, atsiranda jauduliukas, kuris varžo tavo judesius, greitį. O australai yra žaidę aukščiausiame lygyje. Ir jie aikštėje elgiasi visai kitaip.
Pasikeisdami jie kankino Mantą Kalnietį, Renaldą Seibutį. O tikėtis, kad išėjęs mūsų jaunimas – Vaidas Kariniauskas arba Marius Grigonis – perlauš žaidimą, būtų naivu. Aišku, jie gali padėti, bet ne perlaužti.
- Baigėsi ketverių metų olimpinis ciklas. Kaip vertinate šiuos Lietuvos rinktinės metus?
– Geri metai. Aš tikiuosi ir linkiu, kad ir toliau rinktinė užimtų ketvirtąją ar aukštesnę vietą pasaulio čempionatuose, ar iškovotų medalius Europos pirmenybėse.
Džiugu ir tai, kad olimpiadoje mes įveikėme grupės etapą. Tik skaudu tai, kaip mes pabaigėme. Jeigu net būtume pralaimėję kovoje, o ne sudaužymas, vertinčiau visai neblogai. Mes gavome gerą pamoką – mūsų jaunimas turi pamatyti, kur jie yra, koks čia lygis. Ateityje aš linkiu jiems sėkmės ir kad po ketverių metų jie duotų grąžos.
Be to, aš visada sakiau jums – nepervertinkite žaidėjų. Kai iškovoja tris pergalės ir prasideda kalbos viešojoje erdvėje, kad jau galima įveikti JAV.. Jauni žmonės su tuo nesusitvarko, jie galvoja, kad taip gali būti iš tikrųjų. O tada nebėra koncentracijos. Tai yra didelė bėda. Ir aš nežinau, kaip nuo to apsaugoti – juk aplinkui telefonai, internetas. Čia reikia geresnio psichologo nei aš.
– Ar jau pats žinote atsakymą – ar tai buvo paskutinės jūsų, kaip Lietuvos rinktinės trenerio, rungtynės?
– Aš atidirbau ketverius metus, kaip ir manęs prašė. Dabar neskubėkime su visomis išvadomis. Nesuplakime šiandien visko.
– Per pastaruosius tris čempionatus minėdavote, kad po jų esate beprotiškai pavargęs. Ar taip pat jaučiatės ir dabar?
– Taip, jausmas toks pat. Užduodu sau klausimą, kokių dar reikėjo žodžių pasakyti, visada abejoji, tą žaidėją paėmei, ar ne tą. Bet per ketverius metus praktika parodė – tas 11 ar 12 žaidėjas negali pakeisti žaidimo, jų įtaka nėra tokia didelė. Tikėtis, kad jauni žaidėjai perlauš rungtynes, nereikia.
Negaliu pasakyti, kad rinktinėje įvyko kartų kaita – ji dar vyksta. Bet mums reikia didesnio branduolio – 7-8 aukščiausio lygio žaidėjų.
- Kada galima tikėtis, kada tie 7-8 žaidėjai sudarys Lietuvos rinktinės branduolį?
– Mums labai trūksta gynėjų. Kaip pavyzdį paimkime kad ir tą pačią Ispanijos rinktinę: J.M.Calderonas, kuris yra labai aukšto lygio NBA krepšininkas, neturi vietos komandoje, žaidžia labai nedaug. Ši rinktinė turi 4-5 labai aukšto lygio perimetro žaidėjus, kurie besikeisdami gali nuolat smaugti varžovus ir prisitaikyti prie įvairių schemų ir rungtynių.
Ta pati Australijos rinktinė, jau nekalbant apie JAV – ten yra labai nemažai tokio lygio žaidėjų.
O kas iš Lietuvos rinktinės individualiais veiksmais gali griauti varžovų gynybą? Kaip pradedi lyginti šiuos dalykus, pajunti didelį skirtumą.
- Dar praėjusiais metais po Europos čempionato Prancūzijoje minėjote, kad J.Valančiūnui didysis krepšinis – prieš akis. Bet olimpiadoje to neišvydome. Kokios to priežastys?
– Jonui nėra taip lengva ir paprasta. Jam skiriamas didžiulis dėmesys – ir krepšinio aikštėje, ir gyvenime. Jis išmoks, jis turi su tuo pats susitvarkyti, sumažinti dėmesį ir daugiau laiko skirti krepšiniui. Jis yra labai talentingas ir šiai dienai jis viską yra gavęs talento dėka.
Norėčiau, kad jis neužmirštų, jog jei visą laiką gyvensi vien tik talentu, tai viskas greitai gali pasibaigti. Norėčiau, kad jis ateityje būtų pats geriausias žaidėjas ir kad tai būtų jo komanda. Aš jam to linkiu ir galvoju, kad viskas bus gerai.
