Apie situaciją Lietuvos krepšinyje „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lietuvos trenerių asociacijos garbės prezidentu ir ilgamečiu jos vadovu, Seimo nariu Vydu Gedvilu.
– Jūsų šiandieniniai pareiškimai atrodo taip, lyg bandytumėte padaryti kažkokį perversmą Lietuvos krepšinyje ar LKF. Jau kitą savaitę turėtų paaiškėti, kas bus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris, kuris pakeis J. Kazlauską. Ko tikisi treneriai ir asociacija, kuriai atstovaujate?, – D.Žeimytė paklausė V.Gedvilo.
– Nemanyčiau, kad yra kažkokia įtampa, konkurencija ar susipriešinimas LKF viduje. Tai yra normalūs procesai, kurie vyksta renkant trenerį. Esu vykdomojo komiteto narys, man reikės apsispręsti, kurį trenerį palaikyti. Pats nežinau.
Tiesiog paskambinau R. Kurtinaičiui, mes dažnai susiskambiname, kalbamės ir paklausiau, ar jam siūlė būti rinktinės treneriu. Rimas atsakė, kad niekas nesiūlė. Pokalbio metu paklausiau, ar nenorėtų būti rinktinės treneriu. Atsakė, kad nieko prieš. Sakiau, kadangi nežinau kandidatų, o bus federacijos posėdis, ar galėsiu palaikyti jo kandidatūrą. Pokalbis buvo, Rimas sutiko.
– Jūs galite siūlyti šią kandidatūrą?
– Manau, kad galiu. Pasiūlysiu pačiame posėdyje. Galbūt, net R. Kurtinaitis ir bus siūlomas, to pasakyti negaliu.
– Kaip čia yra, kad savaitei likus iki posėdžio dar nežinote?
– Anksčiau būdavo tokia tvarka, kai dar aktyviai dirbau trenerių asociacijoje, o federacijos prezidentas buvo treneris Vladas Garastas, kad visada asociacija apsvarstydavo 5-6 kandidatūras prieš mėnesį ar dvi savaites.
Kalba eina ne tik apie vyrų rinktinę, būdavo ir moterų rinktinė, jaunių rinktinės. Treneriai visada praeidavo trenerių asociacijos filtrą, mes iškeldavome keletą kandidatų, jie pristatydavo savo rinkimines programas, kaip sieks rezultato. Tada pateikdavom federacijos vykdomajam komitetui ir jis apsispręsdavo, parinkdavo pagrindinį žmogų, kuris treniruodavo rinktinę.
– O dabar savaitei likus net nežinote, kas siūlomi į kandidatus.
– Taip, kol kas su trenerių asociacija niekas nekalbėjo, nežinom, kas yra kandidatai.
– Nebandot patys domėtis, klausti?
– Tas ažiotažas kilo dėl to, kad pasiūliau R. Kurtinaitį. Man paskambino vienas žurnalistas ir paklausė, kokia mano nuomonė, kas galėtų būti. Pradėjau kalbėti apie tai, kad tai galėtų būti R. Kurtinaitis. Kai viešoje erdvėje atsirado jo pavardė, prasidėjo debatai.
– Jūs juk ne veltui pasiūlėte R. Kurtinaitį. Didžioji dalis visuomenės norėtų jį matyti nacionalinės ekipos trenerio poste.
– Taip, labai rimtai svarsčiau tą galimybę. Nematau šiai dienai geresnio kandidato, nei R. Kurtinaitis. Jis turi patirties, buvos geras žaidėjas, treniravo rimtas komandas ir subrendo būti Lietuvos rinktinės treneriu. Čia nėra myliu – nemyliu, patinka – nepatinka, tiesiog jis Lietuvos rinktinei labiausiai tinka.
D. Adomaitis taip pat geras treneris, manau ir jam ateis eilė, jis jaunesnis, net neabejoju, kad jis bus geras treneris. Ir Š. Jasikevičius bus labai geras, europinio, pasaulinio lygio treneris, labai daug iš jo tikiuosi. Ateis laikas ir net neabejoju, kad tie treneriai treniruos Lietuvos rinktinę. Šiai dienai mano nuomone, geriausias treneris yra R. Kurtinaitis.
– Kai kalbėjote su R. Kurtinaičiu jis pasakė, kad jam niekas šio posto nesiūlė. Ar nepaaiškino priežasčių?
– Ne, apie tai nekalbėjome.
– Keista, nes su A. Saboniu jie bičiuliai, ne šiaip vienoje srityje dirbantys, taip pat žaidė kartu.
– Man truputėlį keista. A. Sabonį pažįstu kaip puikų krepšininką, LKF prezidentą, su Rimu teko mokytis, buvome kursiokai, jį pažįstu nuo studentų laikų, žinau jo tvirtas charakterio savybes, visada būdavo užsispyręs, valingas, tikslo siekiantis žmogus, turi kalbos dovaną. Pagaliau, turi būti didžiulis trenerio autoritetas, o Rimas jį turi.
– Suprantu, kad iš jo gavote pažadą, kad, jei jį pasiūlytų ir išrinktų, jis ir sutiktų užimti šį postą?
– Taip, jis man davė sutikimą, kad galiu siūlyti. Jei jis bus išrinktas, tikrai treniruos Lietuvos rinktinę.
– Kam galėtų nepatikti R. Kurtinaitis?
– Nežinau, kam gali nepatikti. Užkulisinių peripetijų, pokalbių tikrai nežinau. Negaliu pasakyti, kokie santykiai tarp A. Sabonio ir R. Kurtinaičio. Visada galvojau, kad jie labai geri draugai. Buvau truputėlį atitrūkęs nuo krepšinio, nes daug metų esu politikoje, bet visą laiką sekdavau, būdavau šalia krepšinio, stebėdavau, tai nemačiau priešpriešų, kad A. Sabonis pyktųsi su R. Kurtinaičiu. Jie nesipyksta, jie draugai. Kodėl jis nesiūlomas, aš nežinau.
– Jūs užsiminėte, kad norėtumėte, kad rinkimuose būtų atranka, pasiūlėte R. Kurtinaitį, bet iš esmės įgėlėte krepšinio federacijai.
– Ne. Nieko nenoriu įgelti LKF, noriu jai padėti, su LKF vykdomuoju komitetu esu vienoje komandoje. Kaip pilietis, puikiai suprantantis krepšinį, 10 metų treniravau vyrų komandą, 10 metų moterų komandas, turiu tokią teisę turėti savo nuomonę ir ją pasakyti. Ji tiks ar ne, kitas klausimas.
– Kiek tiesos yra tame, kad visos šios peripetijos vyksta dėl to, kad J. Kazlauskas galimai nori užimti A. Sabonio vietą po to, kai baigsis jo kadencija federacijoje?
– Apie tai negalvoju, man tai visiškai neįdomu. J. Kazlausko jokiose struktūrose nebuvo, gal dabar atsiras, nemačiau jų. O kodėl gi ne? Jis galėtų užimti, aišku. Jis įžymus žmogus, treneris, visą gyvenimą praleidęs su krepšiniu. Jis gali būti LKF prezidentas, neatmeskime tokios galimybės.
– Pone Gedvilai, ko treneriai nori šiame poste?
– Dabar numeris vienas kandidatas yra R. Kurtinaitis. Čia mano ir trenerių asociacijos nuomonė.
– Jei federacija bandys daryti viską, kad R. Kurtinaičio kandidatūra net nebūtų svarstoma?
– Tokios galimybės nėra. Jei aš pasiūlysiu, manau, kad kandidatūra bus svarstoma ir R. Kurtinaičio, ir D. Adomaičio, galbūt, Š. Jasikevičiaus. Gal visų kandidatūros bus svarstomos. Federacijos vykdomojo komiteto nariai nuspręs balsavimo būdu, taip visada būdavo. Būdavo du kandidatai, už vieną 10 balsų, o kitą – 8, laimėdavo, kuris gaudavo 10.
– Dabar akivaizdu, kad kalbama apie vieną kandidatą.
– Nežinau.
– Bet tai nėra normalu, kad Jūs, kaip atstovaujantis tokią organizaciją, net nežinote, kokie tie kandidatai, nekalbant, kad bent vienas būtų pasiūlytas oficialiai. Tas pats D. Adomaitis, jeigu žinotumėte apie jį, kad jis yra vienintelis kandidatas, bet apskritai nežinote apie jokius kandidatus.
– Taip, nežinau apie jokius kandidatus.
– Ar tai normali situacija?
– Galvoju, kad reikia keisti situaciją, siūlyti LKF ją keisti. Atranką turi daryti trenerių asociacija, tai yra vienas iš LKF struktūrinių vienetų. LKF trenerių asociacijos valdyboje yra trenerių taryba, kuri gali išrinkti, turi kompetencijas. Ten yra žmonės, kurie kažką pasiekė krepšinyje ir dabartiniu metu dirba krepšinyje. LKF yra savarankiška, visuomeninė organizacija, prezidentas, generalinis sekretorius, vykdomasis komitetas nusprendžia, ką daryti.
– Ar federacija pasidarė ne per daug uždara su tam tikra kadrų kaita?
– Federacija laikosi tokios nuostatos, negaliu kažko kvestionuoti. Manyčiau, kad federacijai reiktų būti atviresnei. Tie procesai, kurie vyksta, yra labai jautrūs visuomenėje. Visuomenė laukia, kas bus treneris. Lietuviai mėgsta krepšinį, džiaugiasi, liūdi, kai krepšiniui yra blogai ir visi nori žinoti. Reikia daugiau viešumo
